Knygos „Kauno istorija“ antro tomo „Nuo 1655 iki 1795 metų“ pristatymas

Dalyvauja knygos autoriai akad. Zigmantas Kiaupa ir doc. dr. Liudas Glemža. Renginį veda dr. Laima Bucevičiūtė (Vytauto Didžiojo universitetas)

 

Knygoje apibendrinama 1655–1795 m. Kauno miesto teritorinė-urbanistinė, administracinė, demografinė, socialinė, ūkinė, kultūrinė raida. Kauno miesto raida iki XVII a. vidurio jau sulaukė atskiros monografijos (Kiaupa Z. Kauno istorija, t. 1: Nuo seniausių laikų iki 1655 m., Vilnius, 2010).

1655 m. Rusijos kariuomenė pirmą kartą pasiekė Kauną, jį užėmė ir nusiaubė. Šie metai skiria ligtolinį, santykinai ramų Kauno gyvenimą nuo pasikartojančių nelaimių ir negandų metų: 1655–1661 m. rusų okupacijos, Šiaurės karo, maro pandemijos, 1732 m. didžiojo gaisro. Likusi XVIII a. dalis Kauno gyvenime buvo santykinai ramesnė, nors Rusijos kariuomenė gan dažnai pasirodydavo mieste, kartu ir gausi esminių pokyčių. Kauno gyvenimą keitė Respublikos reformos, vykusios niaukiantis geopolitinei padėčiai. Kauniečiai parėmė savo valstybę ir kariuomenę lemtinguose 1792 ir 1794 m. karuose su Rusijos imperija.

 

Karai, gaisrai ir demografiniai nuopuoliai apsunkino miesto atstatymo darbus. Mažėjant bendruomenės pajamoms iro senieji statiniai. Nepaisant to, kauniečiai statė naujas bažnyčias ir vienuolynus, perstatė rotušę, atsižvelgdami į poreikius – užvažiuojamus namus, nutiesė pirmuosius tiltus per Nemuną ir Nerį. Viešųjų bei gyvenamųjų pastatų statybose ir interjere įsigalėjo baroko stilius, gotikiniai išliko per okupacijas nesugriauti bažnyčių pastatai. XVIII a. pabaigoje Kauną pasiekė pirmieji klasicizmo ženklai. XVI–XVIII a. formavosi dabartinių Kauno miesto rajonų vietovės: Vilijampolė, Petrašiūnai, Aleksotas, Panemunė, Šančiai. Miestui priklausiusi Fredos valda buvo svarbiausias miestiečių bendruomenės pajamų šaltinis.