Paskaitos pranešėja prof. dr. (hp) Aleksandra ALEKSANDRAVIČIŪTĖ (Vilniaus dailės akademija)
XVIII a. skulptūra neatskiriamai susijusi su kitais bažnyčios interjero elementais, o ypač su ornamentiniu dekoru. Tokia sintezė iš dalies nulėmė skulptūros stiliaus ypatumus. Nors palyginti su ankstesniu Baroko tarpsniu, XVII a. brandžiuoju Baroku, XVIII a. altorių figūros ir gausūs sieniniai stiuko reljefai skelbia tą pačią, potridentinę, ikonografinę informaciją, bet vizualiniu požiūriu vėlyvojo Baroko skulptūros pačios savaime, kaip atskiri kūriniai, mažiau traukia dėmesį. Todėl ir jų autoriai, išskyrus ypač ryškias individualybes, tokias kaip Francas Ignacas Giunteris (Franz Ignaz Günther) ar Johanas Georgas Pinzelis (Johann Georg Pinsel), dažniau likdavo šešėlyje. Šioje paskaitoje Lietuvos paveldas pristatomas kaip bendraeuropinio XVIII a. proceso dalis, pagrindinį dėmesį skiriant ne pavieniams autoriams, bet skulptūriniams ansambliams. Aptariamas ir jų išlikimo klausimas, XVIII a. Baroko įtaka vėlesniems laikams. Kada Lietuvoje baigėsi Barokas? Ar tikrai jis užgeso Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo saulėlydyje XIX a. išvakarėse, drauge su naujo stiliaus, klasicizmo, įsigalėjimu? Kokių pėdsakų vėlyvasis Barokas paliko Lietuvos medinėse bažnyčiose ir liaudies mene?
Dalyvių skaičius ribotas. Dalyvauti gali tik užsiregistravę klausytojai.
Po paskaitos klausytojai maloniai kviečiami aplankyti parodą.