Vakaro metu bus pristatoma habil. dr. Vytauto Urbanavičiaus knyga „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų panteonas Vilniuje“, rodomos šio archeologo sukurtų filmų ištraukos.
Dalyviai
Habil. dr. Vytautas Urbanavičius,
prof. dr. Rimantas Jankauskas (Vilniaus universitetas),
habil. dr. Ingė Lukšaitė (Lietuvos istorijos institutas),
doc. dr. dr. h. c. Edmundas Rimša (Lietuvos istorijos institutas),
dr. h. c. Romualdas Budrys (Lietuvos dailės muziejus),
dr. Sigita Maslauskaitė-Mažylienė (Bažnytinio paveldo muziejus),
Gintautas Striška (Valdovų rūmų muziejus)
Vytautas Urbanavičius – žinomas Lietuvos archeologas ir antropologas, XIII–XVI a. kapinynų, Vilniaus katedros požemių tyrėjas, Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų tyrimų vadovas, plastinės veido rekonstrukcijos pradininkas Lietuvoje. Jis vienas pirmųjų ėmė kaupti paleoantropologinę medžiagą, atkūrė daugelio istorinių asmenybių portretus (Barboros Radvilaitės, Kristijono Donelaičio, Pilypo Ruigio ir kitų), dirbo atpažįstant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio Alberto Goštauto ir Vilniaus vyskupo Abraomo Vainos palaikus Vilniaus katedroje.
Habilituotas humanitarinių mokslų daktaras yra kelių solidžių veikalų apie tirtus archeologinius paminklus autorius, sudarytojas, atsakingasis redaktorius. Paskelbė daug mokslinių ir mokslo populiarinimo straipsnių apie Lietuvos archeologiją, numizmatiką ir dvasinę baltų kultūrą, sukūrė keliasdešimt istorinių dokumentinių filmų.
Į knygą „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų panteonas Vilniuje“ autorius stengėsi sudėti iki šiol atliktų Vilniaus katedros tyrimų faktus, daugiausia dėmesio skiriama kapams, jų vietai nustatyti, kapų tyrimams nušviesti.
Vilniaus katedra – ne vien tikinčiųjų šventovė, istorijos, architektūros bei kultūros ir meno paminklas. Ji yra ir panteonas. Čia keletą šimtmečių buvo laidojami patys žymiausi Katalikų bažnyčiai ir valstybei nusipelnę žmonės – valdovai, vyskupai, kunigaikščiai, didikai, kultūros ir meno mecenatai, jų šeimų nariai.
Turtingiausios giminės šalia Katedros statydindavosi koplyčias, o jų požemiuose laidodavo savo mirusius artimuosius. Ne tokie įtakingi asmenys būdavo laidojami po Katedros grindimis įrengtose kriptose.
Vilniaus katedra buvo niokojama dažnų karų, gaisrų, potvynių ir kitų nelaimių.
Artėjant negandoms, kapus stengtasi paslėpti, o po to kartais prireikdavo kelių šimtmečių jiems rasti. Tik XX a. pradžioje buvo atrasti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir Lenkijos karalių Aleksandro, Elžbietos ir Barboros kapai, nustatyta didžiųjų kunigaikščių giminės rūsio vieta. Šiame rūsyje 1430 m. palaidotas ir Vytautas Didysis. Perstatant Katedrą, didžiojo kunigaikščio palaikai buvo iškelti, vėliau kiloti dar kelis kartus. Knygos skaitytojai seks paskui jo karstą iki paskutinės žinomos kapavietės.
