XVII a. antroje pusėje – XVIII a. Europos valdantysis elitas savo rezidencijas kūrė už didmiesčių sienų, dažniausiai netoli sostinių – naujose parkų ir miškų apsuptose monarchų rezidencijose. Europoje tokių naujo tipo rezidencinių miestų klasikiniais pavyzdžiais laikytini Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV Versalis, Hamptono dvaras Anglijoje, Aranchuesas Ispanijoje, Šėnbrunas Austrijoje, Kazerta Neapolio karalystėje, Potsdamas Prūsijoje, Drotningholmas Švedijoje, Peterhofas ar Carskoje Selo Rusijoje bei visas ambicingų nedidelių dvarų margumynas Šventosios Romos imperijoje.
Nuo valdančiojo elito neatsiliko ir to meto aristokratija. Europos aristokratai pagal išgales savo valdose stengėsi kurti sumažintas valdovų rezidencijų kopijas. Labai specifiškai barokinių rezidencijų fenomenas pasireiškė Abiejų Tautų Respublikoje. Monarcho rezidencijos Varšuvoje, Lazenkose, Vilanuve, Gardine nebuvo smarkiai didesnės, išraiškingesnės, svarbesnės už Abiejų Tautų Respublikos didikų rezidencijas: Radvilų Nesvyžių ir Olyką, Sapiegų Ružanus, Branickių Balstogę, Liubomirskių Lancutą, Pacų Jiezną, Čartoriskių Pulavus ir t. t. Visos šios aristokratų rezidencijos daugeliu aspektų sėkmingai varžėsi su Abiejų Tautų Respublikos valdovų dvarais ir yra vadintinos Lenkijos ar Lietuvos Versaliais. Lietuvos Versaliu vadintas ir Mykolo Kazimiero Oginskio dvaras Slanime.
Kokios buvo Mykolo Kazimiero Oginskio dvaro Slanime įkūrimo aplinkybės? Kodėl Slanimas buvo vadinamas Lietuvos Versaliu, Lietuvos Atėnais, Mūzų buveine? Kodėl būtent čia suklestėjo teatras, buvo kuriamos operos, baletai, steigiamos mokyklos, spaustuvės?
Atsakymus į šiuos klausimus sužinosite apsilankę Eimanto Gudo paskaitoje „Prarastasis Lietuvos Versalis – Mykolo Kazimiero Oginskio rezidencija Slanime“.
Po renginio klausytojai maloniai kviečiami aplankyti parodą.
Registruotis galite paspaudę šią nuorodą.