Iliustruota paskaita bus skaitoma lenkų kalba ir sinchroniškai verčiama į lietuvių kalbą.
Europos valstybių valdovų rūmų pristatymo programa
Varšuvos karališkosios pilies direktorius prof. habil. dr. Andžejus Rotermundas (Andrzej Rottermund) – vienas žymiausių Lenkijos klasicizmo ir romantizmo meno istorijos tyrinėtojų, muziejininkų ir muzeologų, Varšuvos karališkosios pilies atstatytojų.
A. Rotermundas (gimė 1941 m.) magistro studijas baigė Varšuvos universiteto Istorijos fakultete, specializavosi meno istorijos srityje. Magistro darbo vadovas – prof. Stanislavas Lorencas (Stanisław Lorentz), prieškario Vilniaus ir Naugarduko vaivadijų vyriausiasis restauratorius. Vadovaujamas prof. S. Lorenco A. Rotermundas parengė ir 1972 m. apgynė daktaro disertaciją. Nuo 1983 m. jis dirba Lenkijos mokslų akademijos Meno institute. 1990 m. apgynė habilituoto daktaro disertaciją ir gavo šio instituto meno istorijos profesoriaus vardą.
Baigęs studijas Varšuvos universitete, A. Rotermundas daugiau negu 20 metų dirbo Varšuvos nacionaliniame muziejuje, 1975–1983 m. buvo šio muziejaus direktoriaus pavaduotojas.
Drauge su ilgamečiu Varšuvos nacionalinio muziejaus direktoriumi prof. S. Lorencu bei prof. Aleksandru Geyštoru (Aleksander Gieysztor) A. Rotermundas aktyviai įsitraukė į Varšuvos karališkosios pilies atstatymo darbus: nuo 1973 m. buvo Architektūros komisijos narys, 1973–1976 m. vadovavo Varšuvos nacionalinio muziejaus Karališkųjų rūmų skyriui. 1987 m. tapo Varšuvos karališkosios pilies direktoriaus pavaduotoju, o 1991 m. – direktoriumi. Tais pačiais metais buvo paskirtas Lenkijos kultūros ir meno viceministru.
2002 m. A. Rotermundas tapo Lenkijos mokslų akademijos nariu. Profesorius taip pat yra Lenkijos meno istorikų draugijos narys (1987–1991 m. buvo jos prezidentas), Tarptautinio kultūros centro Krokuvoje pirmininkas, ICOM Lenkijos nacionalinio komiteto narys (1990–1996 m. buvo šio komiteto pirmininkas), Muziejų tarybos prie Lenkijos kultūros ministerijos pirmininkas, tarptautinio muziejininkystės vadybos žurnalo leidybos tarybos narys, aktyvus Varšuvos mokslo draugijos narys.
1999 m. profesorius apdovanotas Lenkijos atgimimo ordino Komandoro kryžiumi, o 2011 m. – ir šio ordino Didžiuoju kryžiumi. 1999 m. jam Varšuvoje įteiktas apdovanojimas už nuopelnus Lenkijos sostinės paveldui. 2005 m. Lenkijos kultūros ministras profesorių A. Rotermundą už nuopelnus Lenkijos kultūrai pagerbė auksiniu medaliu „Gloria Artis“.
A. Rotermundas yra daugiau kaip 100 knygų, mokslinių ir mokslo populiarinimo publikacijų, kurios išverstos į daugelį užsienio kalbų, autorius. Vienas populiariausių ir didelio atgarsio sulaukusių jo veikalų – „Lenkijos klasicizmas“ (1984). Šį sintetinį darbą, išleistą ir kaip albumą, profesorius parengė drauge su savo mokytoju prof. S. Lorencu. A. Rotermundas taip pat yra mokslinių studijų „Karališkoji pilis – monarcho rezidencijos funkcijos ir paskirtis Švietimo epochoje“ (1988), „J. N. L. Durand ir Lenkijos architektūra XIX a. 1 pusėje“ (1990), „Klasicizmas ir romantizmas Lenkijoje“ (1973), „Varšuvos nacionalinio muziejaus rinkinių architektūrinių piešinių katalogas“ (1970), „Italų menininkai Stanislovo Augusto Poniatovskio dvare“ (2007) autorius.
Profesorius rengė arba bendradarbiavo rengiant daugelio Varšuvos nacionalinio muziejaus, Varšuvos karališkosios pilies nacionalinių ir tarptautinių parodų katalogus, meno paminklų sąvadus (pvz., Lenkijos nepriklausomybės 60-osioms metinėms paminėti skirtos parodos katalogas „Kelias į nepriklausomybę: XIX–XX a. pradžios tapybos, piešinių ir grafikos paroda“ (1978), „Varšuvos meno paminklų sąvadas“ (1993), „Canaletto Varšuvoje“ (2006), „Portreto grožis“ (2009) ir kt.). Be to, A. Rotermundas parašė vadovą po Varšuvos karališkąją pilį, taip pat parengė vadovus po Karališkuosius ir Didžiuosius apartamentus, yra vienas iš Varšuvos architektūros paminklų atlaso sudarytojų.
Muziejininkystei ir muzeologijai svarbūs profesoriaus A. Rotermundo parengti arba inicijuoti leidiniai „200 metų Varšuvos muziejininkystei“ (2006) ir „Muziejus – atvira erdvė?“ (2010).
Profesorius – daugelio Lenkijos nacionalinių ir tarptautinių parodų projektų iniciatorius ir organizatorius (pvz., 1992 m. parodos Londono Dalvicho paveikslų galerijoje „Lenkijos karalių lobynas“, 1999–2000 m. parodos JAV „Lenkijos menas 1572–1764 m.: sparnuotų raitelių kraštas“, 2005 m. Bernardo Beloto (Bernardo Bellotto) kūrinių parodos Paryžiaus Luvro muziejuje ir kt.).
Savo mokslinėje veikloje profesorius visada daug dėmesio skyrė ir Lietuvos kultūros bei meno paveldui, objektyviai ir korektiškai pristatė Abiejų Tautų Respublikos laikų Lietuvos ir Lenkijos ryšius, vadovavo kitų mokslininkų tyrimams, susijusiems su Lietuvos paveldu. Nuo 2004 m. A. Rotermundas, kaip žymus muzeologijos atstovas bei didelę praktinę patirtį atkuriant istorines rezidencijas turintis specialistas, Lietuvos kultūros ministro kvietimu yra oficialus bei aktyvus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo ir ekspozicijų įrengimo konsultantas.
Varšuvos karališkoji pilis – tai pokario laikotarpiu lenkų tautos rūpesčiu bei lėšomis iš griuvėsių atkurta istorinė rezidencija, vadinama Lenkijos istorijos ir kultūros nacionaliniu paminklu, laikoma vienu svarbiausių lenkų valstybingumo bei tautinio tapatumo simbolių. XIII–XV a. čia gotikinę pilį pastatė Mazovijos kunigaikščiai Piastai (Piastowie). XVI a. pr. jų valdos bei ši pilis atiteko Lenkijos ir Lietuvos valdovui Žygimantui Senajam. Čia kurį laiką gyveno Bona Sforca (Bona Sforza). 1569 m., pasirašius Liublino uniją, Varšuvos pilis paskirta bendriems Lenkijos ir Lietuvos seimams. Žygimantas Augustas ją perstatė renesanso stiliumi. Po 1595 m. gaisro Vavelyje Žygimantas Vaza savo rezidenciją perkėlė į Varšuvą. 1598–1619 m. vyko pilies rekonstravimo ir pritaikymo nuolatinei rezidencijai darbai. Ji įgavo ankstyvojo baroko bruožų. XVII a. vid. pilis buvo nusiaubta švedų. Po karo pamažu restauruota. XVIII a. pr. vėl nukentėjusi pilis remontuota Vetinų (Wettin) dinastijos valdovų, suteikusių jai rokoko stiliaus elementų. Paskutinis Lenkijos ir Lietuvos valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis taip pat perstatė pilį, jos interjeruose įgyvendino naują ikonografinę programą. Pilies architektūra įgavo klasicizmo bruožų. 1791 m. čia buvo patvirtinta garsioji Gegužės 3 d. konstitucija. Po Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo 1795 m. Varšuvos pilies, kuri 200 metų buvo Lenkijos ir Lietuvos jungtinės valstybės seimų vieta bei bendrų valdovų rezidencija, klestėjimo metas baigėsi. Pilis prarado savo istorinę reprezentacinę funkciją, nors čia kurį laiką rezidavo Varšuvos kunigaikštystės valdovas, Rusijos vietininkai. Atkūrus Lenkijos valstybę XX a. pr., Varšuvos pilis buvo restauruota, joje įrengti ir prezidento apartamentai. 1939 m. prasidėjus karui pilis sudegė, o vokiečių kariuomenė 1944 m. ją, kaip Lenkijos suverenumo ir istorinės valstybingumo tradicijos simbolį, sąmoningai sulygino su žeme. Profesoriaus Stanislavo Lorenco (Stanisław Lorentz) rūpesčiu pavyko išgelbėti daugelį pilies meno vertybių ir interjero detalių. Po karo vyko diskusijos dėl Varšuvos pilies, kaip Lenkijos valstybingumo simbolio, atkūrimo. 1971–1984 m. ji buvo atstatyta, o interjerų atkūrimas užsitęsė. Šiandien atstatytoje Varšuvos pilyje veikia svarbi ir moderni nacionalinė muziejinė institucija, atliekanti ir valstybės reprezentavimo funkciją. Atkurta rezidencija bei visas Varšuvos senamiestis, įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, tapo reikšmingu edukacijos ir turizmo traukos centru, kuriame pastaraisiais metais vyksta didelės permainos, susijusios su infrastruktūros plėtra, ekspozicijų modernizavimu, lankytojų aptarnavimu ir kita aktyvia muziejine veikla.
Varšuvos karališkąją pilį ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus Vilniuje sieja ne tik bendri šeimininkai, bet ir politiniai, kultūriniai bei meniniai ryšiai. Varšuvoje rezidavo kelios lietuvių princesės iš Gediminaičių dinastijos bei Radvilų giminės, Renesanso ir ankstyvojo Baroko epochose abiejose rezidencijose dirbo tie patys italų menininkai. Abi simbolinę reikšmę tautų valstybinėje savimonėje turinčios rezidencijos patyrė panašių sunaikinimų likimą ir abi jas nuspręsta atkurti, pritaikant muziejinėms bei reprezentacinėms reikmėms. Abi muziejinės institucijos glaudžiai bendradarbiauja ir siekia pagerinti atliekamų funkcijų, susijusių su lankytojų švietimu, nacionalinio paveldo pristatymu ir tarptautinių istorinių ryšių aktualinimu, kokybę. 2009 m. buvo pasirašyta Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų bei Varšuvos karališkosios pilies – Nacionalinio istorijos ir kultūros paminklo ilgalaikio bendradarbiavimo sutartis. Jau treti metai ji sėkmingai įgyvendinama, abiejų institucijų specialistai aktyviai bendradarbiauja, keičiasi patirtimi, vykdomi bendri edukaciniai, ekspoziciniai, leidybiniai ir kiti muziejiniai projektai.
Renginio vedėjas – dr. Vydas Dolinskas, Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktorius
Rengėjas – Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai
