Koncertas „Užmiršti XVIII a. čekų kompozitoriai – klasicizmo muzikos kūrėjai“

Kai XVIII a. itin sparčiai vystėsi simfoninė, kamerinė ir klavišinė muzika, čekų kompozitoriai ne tik dalyvavo šiame procese, bet daugelis tapo jo lyderiais. Dar būdami gyvi jie sulaukė šlovės ir pripažinimo, kol jų vietos neužėmė genijai, pakylėję šią muzikinę bangą į naujas aukštumas ir užkariavę pasaulio scenas. Nors šių čekų kompozitorių vardai apsinešė laiko dulkėmis, užmarštis nesumenkino jų kūrinių vertės. Juk be jų Beethovenas, Mozartas, Schubertas ir kiti nebūtų turėję sektinų pavyzdžių ir įkvėpimo.

 

Tuo metu, kai greta klavikordo ir klavesino kaip pagrindinis solinis instrumentas ėmė laipsniškai populiarėti fortepijonas, keturi kompozitoriai – Josefas Antonínas Štĕpánas, Leopoldas Koželuhas, Jiří Antonínas Benda, Janas Ladislavas Dusíkas – savitai darė įtaką muzikinio skonio metamorfozėms ir stiliui. Jie buvo vieni geriausių savos srities profesionalų ir sukosi aukštojoje visuomenėje: mokė princeses ir būsimas valdoves, bičiuliavosi su įtakingomis asmenybėmis. Tai skamba beveik kaip pasaka, tačiau jų asmeniniame ir profesiniame gyvenime tolydžio atsispindi dinamiškas XVIII amžius – jį paveikę karai, revoliucijos ir religiniai nesutarimai. 

 

 

Josef Antonín Štěpán (1726–1797)

Sonata klavesinui A-dur (1776) – Allegro. Andante non molto. Menuet (Trio). Allegro.

 

Jiří Antonín Benda (1722–1795)

Penkios sonatinos klavesinui  (1780–1787)

 

Leopold Koželuch (1747–1818)

Sonata klavesinui e-moll op. 13 Nr. 3  (1784) – Allegro molto. Cantabile.

Adagio iš Sonatos fortepijonui Es-dur op. 38 nr. 1. (1793) 

 

Jan Ladislav Dussek (1760–1812)

Sonata G-dur fortepijonui op. 35 Nr. 2 (1789–1800) – Allegro. Molto allegro, con espressione.

Josefo Antoníno Štĕpáno (1726–1797) karjera prasidėjo dramatiškai. Būdamas keturiolikos, jis pabėgo iš gimtojo Rytų Čekijos Kopidlno miestelio į Vieną, kad išvengtų šaukimo į kariuomenę, Habsburgų imperijoje siaučiant karui. Padedamas grafo Františeko Jindřicho Šliko, Kopidlno grafystės didiko, jis studijavo pas geriausius imperijos sostinės muzikus – Františeką Ignácą Antoníną Tůmą ir Georgą Christophą Wagenseilį. Savo pasiekimais jis nusipelnė puikaus pianisto ir pripažinto kompozitoriaus vardo. 1766 m. J. A. Štĕpánas tapo Wagenseilio įpėdiniu eiti imperatorės Marijos Teresės dukterų – Marijos Antuanetės, būsimosios Prancūzijos karalienės, ir Marijos Karolinos, vėliau tapusios Neapolio karaliene, – mokytojo pareigas. Taip Maestro di Cembalo della Corte Imperiale a Wienna titulas patį pirmą kartą istorijoje atiteko Čekijos kompozitoriui. 

Jau tapęs daug pasiekusiu muziku, kosmopolitiškoje, kultūra pulsuojančioje Vienoje jis lankėsi rūmų patarėjo ir mecenato Franzo von Greinerio salone ir dėstė jo dukrai, būsimai garsiai rašytojai Karolinai Pichlerovai. Švietėjiškoje aplinkoje čekų kompozitorius sutikdavo bendraamžį Franzą Joseph’ą Haydną ir visa karta jaunesnius Wolfgangą Amadeusą Mozartą ir Antonio Salierį. Nors sulaukęs penkiasdešimties jis prarado regą, paliko per 80 kūrinių solo klavyrui ir daugiau kaip 40 koncertų klavyrui ir orkestrui. Jis nepamiršo gimtojo krašto ir kilmės, tad, pagerbdamas savo tėvą, miestelio mokytoją ir muziką, didžiąją savo palikimo dalį skyrė Kopidlno mokyklai. 

 

Įdomiausi jo kūrybos bruožai – šiam laikotarpiui visiški neįprastos lėtos įžangos, barokinės siuitos ir sonatos elementų dermė. Sonata klavesinui B dur Pic Š. 20 (1771) buvo sukurta praėjus vos dvidešimčiai metų po Johanno Sebastiano Bacho mirties, tuo metu, kai vis dar skambėjo ankstesnės epochos muzikinės formos. Tačiau J. A. Štĕpánas sugebėjo sujungti praeitį ir naujuosius klasicizmo idealus.

 

J. A. Štĕpánas buvo pripažįstamas dar XX a. pradžioje; pavyzdžiui, vokiečių muzikologas Arnoldas Scheringas jo koncertus laikė įdomesniais už F. J. Haydno sukurtuosius. Suteikime žodį ir kompozitoriaus amžininkams: 1781 m. rašytojas ir knygų prekeivis Christoph’as Friedrichas Nikolai pažymėjo, kad Vienos fortepijono muzikos gerbėjai pripažino tik du vardus: Štĕpáno ir Koželuho. 

Leopoldas Koželuhas (1747–1818) į Habsburgų monarchijos centrą atkeliavo būdamas 31-erių ir greitai tapo čia graibstoma garsenybe. Tuo metu jis jau buvo gabus kompozitorius, Prahoje mokėsi pas savo pusbrolį, puikų vargonininką Janą Antoníną, taip pat pas garsų klavyro mokytoją Františeką Xaverą Dušeką. Viena nebuvo vienintelis miestas, kurį jis pavergė. Kai 1781 m., atsilaisvinus Wolfgango Amadeuso Mozarto vietai, Zalcburgo arkivyskupas L. Koželuhą norėjo pervilioti į imperatoriaus rūmų orkestrą, jis sau leido šį pasiūlymą atmesti. 

 

L. Koželuhui išgarsėjus, išaugo ir jo įtaka: kompozitorius vedė aristokratų šeimos atstovę, įkūrė klestinčią muzikos kūrinių leidyklą, išsiskyrė moderniu požiūriu populiarindamas fortepijoną, o garsios jo mokinės propagavo savo mokytojo kūrinius visoje Europoje – jie buvo grojami net Londone, diriguojant Franzui Joseph’ui Haydnui. L. Koželuhui tapus Viurtembergo erzhercogienės Elžbietos, vėliau ištekėjusios už imperatoriaus Pranciškaus II, mokytoju, jam atsivėrė durys į imperatoriškąjį dvarą, kur nuo 1792 m. jis užėmė kapelmeisterio ir dvaro kompozitoriaus pareigas. Jis dėstė ir Marijai Luizai, vėliau tapusiai Napoleono sutuoktine. Apibendrinant – Koželuhą žinojo ir gerbė visa Europa. Garsusis anglų istorikas Charles’as Burney’us jo stilių apibūdino kaip nuoširdų, dailų ir originalų, išvengiantį mėgdžiojimų. 

 

Vis dėlto išradingas kompozitorius – o L. Koželuhą galime be menkiausios abejonės taip pavadinti – irgi gali tapti nebemadingas... Tačiau jei nebūtų jo 22 koncertų fortepijonui ir orkestrui ir beveik 50 sonatų fortepijonui solo, mums trūktų svarbių XVIII a. antros pusės klavyrinės muzikos visumos mozaikos detalių; tai patvirtina ir Sonata fortepijonui Es-dur op. 38 Nr. 1 (1793).

Visai kitokią istoriją pasakoja Jiří Antonínas Benda (1722–1796), vienas iš kompozitorių, palikusių Čekiją dėl religinių priežasčių. Jis buvo kilęs iš plačiai išsišakojusios muzikų giminės, su kuria santuokiniais ryšiais buvo susisaisčiusi ir žymioji muzikų Brixių giminė. Ši genealoginė linija siekia net XX a.; jai priklausė, pavyzdžiui, ir dirigentas Hansas von Benda (1888–1972), Wilhelmo Furtwänglerio laikotarpiu dirbęs Berlyno filharmonijos meno vadovu.

 

J. A. Benda išgarsėjo melodramomis, tačiau tuo pat metu buvo puikiu pianistu ir smuikininku. Jis sukūrė Šešias sonatas klavesinui (Sei Sonate per il Cembalo Solo, 1757) ir didžiulės apimties šešiatomį Įvairūs kūriniai klavyrui ir balsui patyrusiems ir pradedantiesiems muzikantams (Sammlung vermischter Clavier – und Gesangstücke für geübte und ungeübte Spieler, 1780–1787). Juose jaučiamas susižavėjimas Carlo Philippo Emanuelio Bacho kūryba ir jo meistriškai įvaldytu jausminguoju stiliumi (Empfindsamer Stil). J. A. Benda garsiojo Johanno Sebastiano Bacho sūnų pažinojo asmeniškai, jie keletą metų kartu grojo Prūsijos karaliaus Frydricho II orkestre Potsdame ir Berlyne.

 

Klavyrines sonatas J. A. Benda komponavo tiek klavesinui, tiek fortepijonui ir klavikordui. Ko gero, jos buvo sukurtos tuo metu, kai jis užėmė kapelmeisterio pareigas Saksonijos-Gotos hercogo Frydricho III dvare, kur galėjo groti itin aukštos kokybės klavišiniais instrumentais. Įdomu tai, kad J. A. Bendos kūriniai skambėjo ir Mozartų šeimos namuose – Wolfgangas Amadeusas apie jį rašė su pagarba, o abiejų Mozartų, Leopoldo ir Wolfgango, vardai puikuojasi jau minėto kūrinių klavyrui rinkinio prenumeratorių sąraše.

 

Šešios jo sonatinos – visiškai nedidukės, tačiau, nepaisant to, kiekviena iš jų papasakoja trumputę muzikinę istoriją, išsiskiriančią raiškos kulminacija ir formos subtilumu. Jose atsispindi kompozitoriaus išmanymas – gilus italų operos, Šiaurės Vokietijos mokyklos, Sturm und Drang estetikos ir J. A. Bendos gimtosios Šiaurės Čekijos muzikinės tradicijos suvokimas. 

„Vargu, ar buvo kitas fortepijono meistras, pranokęs jį miklumu, užtikrintumu, mokėjimu suvaldyti sunkiausius pasažus, [...] o raiška, dvasingumu ir subtilumu – tikrai joks“, apie Janą Ladislavą Dusíką (1760–1812) rašė svarbus XIX a. muzikinis žurnalas „Allgemeine Musikalische Zeitung“. Kompozitorius net buvo vadinamas muzikiniu pranašu – jo kompozicijų originalumas ir gaivališkas kūrybiškumas tarsi būtų aplenkę laiką ar egzistavę šalia jo; tai ypač pažymėtina kalbant apie paskutiniųjų dvidešimties jo gyvenimo metų kūrinius. J. L. Dusíkas komponavo naudodamas neįprastus sąskambius, giliai romantizuotas emocijas ir išskirtinio savitumo melodiką. Jo muzika atspindėjo paties kompozitoriaus gyvenimą – intensyvų ir pilną netikėtų posūkių. Šios kompaktinės plokštelės „ketvertuke“ būtent jis yra d’Artanjanas.

 

J. L. Dusíkas muzikos pagrindų mokėsi iš tėvo, Vidurio Čekijos miestelio Časlavo bažnyčios chorvedžio. Gali būti, kad jis turėjo galimybę pasimokyti ir Hamburge pas Carlą Philippą Emanuelį Bachą. Būdamas dvidešimties, jis pradėjo komponuoti. Per ne itin ilgą savo gyvenimą spėjo apkeliauti Europą, parašyti daugiau kaip šimtą kamerinių kūrinių, beveik dvi dešimtis koncertų fortepijonui ir orkestrui, apie keturiasdešimt sonatų fortepijonui, fortepijono vadovėlį, operą, mišias, vokalinių kūrinių – ir ne kartą atsidurti mirtiname pavojuje. 

Iš Rusijos jis bėgo į Lietuvą nuo įtarimų dėl suokalbio prieš carienę Jekateriną Didžiąją, vėliau tapo savo globėjo kunigaikščio Karolio Stanislovo Radvilos, vieno iš turtingiausių Lenkijos ir Lietuvos magnatų, žmonos lektoriumi – kol po dvejų metų neįžiebė jo pavydo kibirkšties... Iš Paryžiaus jis traukėsi nuo revoliucijos, kuri kėsinosi nedovanoti karalienės Marijos Antuanetės prielankumo, o iš Londono į Prūsiją spruko nuo kreditorių, kai subankrutavo jo muzikinė leidykla... Paskutinius penkerius gyvenimo metus čekų kompozitorius praleido Paryžiuje, o paskutinįkart viešai koncertavo 1810 m. spalio 29-ąją, būtent tais metais, kai gimė du būsimieji fortepijono meistrai – Fryderykas Chopinas ir Robertas Schumannas. 

Vienuolika Londone praleistų metų (1789–1800) J. L. Dusíkui tapo pačiais vaisingiausiais kūrybiškai; šiuo laikotarpiu sukurta ir Sonata fortepijonui G dur op. 35 Nr. 2. Jis dažnai koncertuodavo su Franzu Joseph’u Haydnu, kurį taip sužavėjo, kad žymusis papá kompozitoriaus tėvui į Časlavą rašė: „...jūsų sūnus yra vienas iš sąžiningiausių, tvirčiausios moralės ir muzikoje reikšmingiausių žmonių...“

Kurdamas J. L. Dusíkas skyrė dėmesio instrumento inovacijoms, bendradarbiavo su fortepijonų gamintoju Johnu Broadwoodu (1732–1812), kuris jo skatinamas išplėtė fortepijono klaviatūros diapazoną. Remiantis tuometiniais šaltiniais, J. L. Dusíkui galima priskirti ir tobulo praktinio atradimo autorystę: dėl geresnės akustikos jis pirmasis pasuko fortepijoną šonu į publiką, taip, kaip įprasta ir šiandien – iki tol atlikėjai sėdėdavo veidu į klausytojus.