Grafinės novelės „Radvilos Našlaitėlio kelias, arba Apie piligrimus, banditus ir mumijas“ pristatymas

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas ir Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai kviečia į Eleonoros Terleckienės ir Mariaus Jonučio grafinės novelės „Radvilos Našlaitėlio kelias, arba Apie piligrimus, banditus ir mumijas“ pristatymą.

Renginyje dalyvauja Marius Jonutis, Eleonora Terleckienė, Miglė Anušauskaitė, Antanas Petrilionis, Gytis Vaškelis.

 

Renginio metu bus galima pamatyti XVII a. pradžioje sukurtą Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio portretą – vario raižinį, saugomą Valdovų rūmų muziejaus rinkinyje. Raižinys sukurtas pagal Džovanio Batistos Fontanos (Giovanni Battista Fontana, apie 1524–1587) piešinį, atliktas Dominyko Kustoso (Dominicus Custos, po 1550–1615) dirbtuvėje 1603 metais.

 

Knygos „Radvilos Našlaitėlio kelias, arba Apie piligrimus, banditus ir mumijas“ iliustracijas iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba, leidybą parėmė Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

 

Renginys nemokamas. Prašome iš anksto registruotis paspaudus šią nuorodą.

 

 

Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis (1549–1616) aprašė piligrimystę į Jeruzalę, įvykusią 1582–1584 m., prašomas savo bičiulių ir artimųjų. Pirmiausia pasakojimas plito rankraščiais, tačiau dėl didelio susidomėjimo ir vilties, kad bus naudingas plačiam skaitytojų ratui, 1601 m. Braneve, dabartinėje Lenkijoje, išleistas lotynų kalba. Netrukus pasirodė vertimas į vokiečių (1603) ir lenkų (1607) kalbas, paredaguotas ir papildytas tekstas vėl išleistas 1614 m. prestižinėje Kristofo Planteno (Christophe Plantin) spaustuvėje Antverpene, paskui ne kartą verstas ir perleistas. Pirmojo lietuviško leidimo teko laukti net iki 1990 metų.

 

Mikalojus Kristupas – talentingo ir įtakingo politiko, reformacijos Lietuvoje globėjo Mikalojaus Radvilos Juodojo vyriausiasis sūnus. Pasak legendos, Našlaitėliu buvo pramintas dar vaikystėje, kai vienos puotos metu Lenkijos ir Lietuvos valdovas Žygimantas Augustas (1544/1548–1572) nuobodžiaudamas pasišalino į apartamentus, kuriuose buvo apsistojęs kunigaikštis Radvila Juodasis su žmona, Šydloveco grafaite Elžbieta. Ten rado paliktą, lovelėje garsiai verkiantį mažąjį Mikalojų Kristupą ir ėmė raminti, vadindamas vargšu našlaitėliu. Tai nugirdo paskui valdovą atėję dvariškiai ir šis prievardis „prilipo“. Jis buvo populiariausias, tačiau ne vienintelis – tuo metu gyvenęs Saliamonas Risinskis (Salomo, Solomon Rysinius, Pantherus, Rysiński, ?–1625), veikalo apie Radvilų giminės kilmę autorius, Radvilą vadino Politropu – epitetu, Homero taikytu Odisėjui, reiškiančiu „daug apkeliavusį“, „daug aplankiusį“ ir kartu „gudrų“, „apsukrų“.

 

Radvilos Našlaitėlio piligrimystės aprašymas buvo populiarus pirmiausia dėl tokių kelionių retumo – jos reikalaudavo fizinės ištvermės, finansinių išteklių ir buvo pavojingos. Keliautojų tykodavo ginkluoti užpuolikai, galėję parduoti į vergiją ar pareikalauti išpirkos, naiviais piligrimais pasinaudodavo sukčiai, o kur dar stichinės nelaimės ar ligos. Radvilos kelionę kartą teko atidėti dėl pasiekusios žinios apie Graikijoje, Palestinoje ir Egipte siaučiantį marą. Didžioji dalis lankytų vietų priklausė Osmanų imperijai, o čia atvykėliams, išpažįstantiems ne musulmonų tikėjimą, reikėjo žinoti vietos įstatymus ir sumokėti mokesčius. Todėl Jeruzalėje, kur katalikų bendruomenė buvo maža, šventąsias vietas prižiūrėdavo pranciškonų vienuoliai, jie priimdavo piligrimus, pasirūpindavo jų nakvyne, aprodydavo svarbiausias piligrimystės vietas, duodavo patarimų. Ne veltui Radvilą nuo šios kelionės atkalbinėjo ne tik Lenkijos ir Lietuvos valdovas Steponas Batoras (1576–1586), nenorėjęs prarasti iškilaus didiko, bet ir pats popiežius, siūlydamas jam kitą populiarią alternatyvą – piligrimystę į Romą. Galiausiai, kadangi toli gražu ne visi, įveikę didelius atstumus, aprašydavo savo patirtis, kelionė domino ir dėl paties pasakotojo – vienos turtingiausių ir svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminių atstovo.