Renesanso šedevras iš Vavelio. Džovanio Belinio „Dievo Motina su Kūdikiu“

                      Krokuvos Vavelio karališkoji pilis – Valstybiniai meno rinkiniai (Lenkija) 2023 m. įsigijo XV a. italų tapybos šedevrą – vieno garsiausių visų laikų italų dailininkų, Renesanso genijaus Džovanio Belinio (Giovanni Bellini, apie 1430–1516) paveikslą „Dievo Motina su Kūdikiu“. Šio įstabaus tapybos darbo istorija atsekama nuo XIX a., žinoma, kad jis priklausė garsioms meno kolekcijoms. Dabar – tai Vavelio karališkosios pilies rinkinių deimantas.

 

                      Dž. Belinis laikomas Venecijos dailės mokyklos pradininku, vienu garsiausių ir populiariausių italų Renesanso tapytojų, kuris aktyviai dirbo net šešis dešimtmečius ir savo kūryboje pritaikė daugelį ano meto inovacijų (vienas pirmųjų ėmė eksperimentuoti su aliejiniais dažais). Prieš suformuodamas savitą stilių ir individualią koloristiką dailininkas mokėsi iš Vidurinių amžių ir Bizantijos meistrų kūrinių, patirties sėmėsi iš tėvo Jakopo Belinio (Jacopo Bellini, apie 1400 – apie 1470), svainio Andrėjos Mantenjos (Andrea Mantegna, 1431–1506), taip pat tapytojo Antonelo Mesiniečio (Antonello da Messina, apie 1430 – apie 1479), skulptoriaus Donatelo (Donatello, apie 1386–1466), Šiaurės Europos dailininkų kūrybos.

 

                      Anot ilgamečio Vatikano muziejų vadovo, garsaus italų dailės istoriko Antonijaus Paolučio (Antonio Paolucci), „Belinis jaučia regimąjį pasaulį taip, lyg skaistų pavasario rytą jį glostytų Dievo akis“. Dž. Belinio kūriniai pasižymi savita šviesa, estetika, poetine nuotaika ir emociniu paveikumu. Jie skleidžia ramybę ir harmoniją, liudija dailininko sugebėjimą įžvelgti jį supančio pasaulio grožį. Kaip oficialus ir privilegijuotas Venecijos Respublikos dailininkas, jis turėjo dideles dirbtuves ir daug mokinių. Dž. Belinio kūryba darė didelę įtaką vėlesniems Venecijos dailininkams, ypač jo mokiniams Džordžonei (Giorgione, apie 1477/1478–1510) ir Ticianui (Tiziano, 1488/1490–1576).

 

                     Parodoje eksponuojamame Dž. Belinio šedevre „Dievo Motina su Kūdikiu“ galima matyti frontaliai iki pusės pavaizduotą Dievo Motiną, abiem rankomis apglėbiančią ant akmeninio parapeto stovintį šviesiaplaukį Kūdikėlį Jėzų. Šitaip išryškinama Jos meilė ir prisirišimas, o tai itin reta ankstesnėje dailėje. Tačiau Marijos žvilgsnis yra gana liūdnas ir mąslus – pabrėžiamas ne džiaugsmas gimus Atpirkėjui, o liūdesys dėl artėjančios Jo kančios ir mirties. Už Madonos pečių pakabinta žalios spalvos užuolaida akcentuoja karališką, dangišką Švč. Mergelės Marijos statusą. Abipus audinio šonų galima matyti peizažą su vieninteliu, pavasarį vos skleistis pradėjusiu medžiu – tai nurodo ne tik pasijos laiką, bet ir simbolizuoja trumpą žemišką Jėzaus gyvenimą.

 

                     Autoriaus pasirašytas, aliejiniais dažais ant lentų nutapytas nedidelio formato paveikslas priklauso tipiškai atvaizdų, kurie puošė aristokratų bei patricijų namus ir buvo skirti asmeniniam pamaldumui, grupei. Paveikslas išsiskiria ir autentiškais auksuotais architektūriniais rėmais, papuoštais gausia augalinių motyvų ornamentika ir primenančiais tabernakulį.

 

                     Dievo Motinos su Kūdikiu kompozicijas Dž. Belinis pradėjo tapyti apie 1460 m., ir šios tuo metu itin populiarios ikonografijos paveikslus kūrė visą gyvenimą. Vavelio paveikslas labai artimas kitiems Dž. Belinio kūriniams – vadinamajai „Medelių Dievo Motinai“ (Madonna degli alberetti), priklausančiai Venecijos Akademijos galerijai (1487), ir drobei „Dievo Motina su Kūdikiu“, esančiai Milano Breros galerijoje (1510).

 

                     Čia eksponuojamas Dž. Belinio tapybos darbas „Dievo Motina su Kūdikiu“ Vavelio karališkojoje pilyje rodytas 2023–2024 m. sandūroje vykusioje italų Renesanso meistrų parodoje, o jai pasibaigus iš karto atkeliavo į Valdovų rūmų muziejų Vilniuje. Šio paveikslo įsigijimo istorija taip pat susijusi su Valdovų rūmais, nes būtent čia lankydamiesi Vavelio vadovai sutarė dėl šedevro įsigijimo.

 

                     Dž. Belinio, kaip ir kitų garsių italų Renesanso meistrų, kūryba buvo gerai žinoma Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Venecijos meistrų kūrinių būta Jogailaičių, Vazų ir vėlesnių valdovų, taip pat didikų kolekcijose. Antrojo pasaulinio karo metais dingo Dž. Beliniui priskiriamas paveikslas „Jėzaus Kristaus apraudojimas“, iki tol puošęs Kauno katedrą, o vėliau saugotas Bažnytinio meno muziejuje Kaune. Šiandien išlikusi šio kūrinio kopija, kurią XIX–XX a. sandūroje savo Rokiškio rezidencijai buvo užsakę grafai Pšezdzeckiai.

 

                    Valdovų rūmų muziejuje esančioje dr. Prano Kiznio paveikslų galerijoje galima pamatyti vieno artimiausių Dž. Belinio mokinių ir šio meistro stiliaus puoselėtojo Nikolo Rondinelio (Nicolo Rondinelli, apie 1468 – apie 1520) paveikslą „Kristaus apipjaustymas“.