Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai kartu su Butano tekstilės muziejumi rengia parodą „Karališkieji tekstilės dirbiniai iš taikaus drakono šalies – Butano Karalystės“. Parodos tikslas – pristatyti unikalią Butano Karalystės tekstilės kultūrą, skatinti tarpkultūrinį dialogą.
Paroda „Karališkieji tekstilės dirbiniai iš taikaus drakono šalies – Butano Karalystės“, kurią sudaro keturi eksponatai iš nuolatinės Tekstilės muziejaus kolekcijos, surengta kartu su Lietuvos Respublikos ambasada Naujajame Delyje, Indijoje, ir yra eksponuojama Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose Vilniuje. Paroda atidaryta pažymint Lietuvos užsienio reikalų ministerijos organizuotą tarptautinę konferenciją „Posūkis į Aziją – iššūkiai ir galimybės“. Konferencijos tikslas – atidžiau pažvelgti į problemas, kylančias mezgant dialogą tarp Vakarų ir Rytų, suteikti platformą diskusijai apie politinius sprendimus, kurie padėtų išlaikyti pusiausvyrą tarp įvairių šalių interesų, taip pat užtikrinti laisvos ir atviros visuomenės plėtrą, išsaugoti demokratijos ir laisvosios rinkos principais pagrįstą pasaulio santvarką.
Parodoje rodomi keturi ypatingi eksponatai: Jo Didenybės ketvirtojo Butano karaliaus Drukgyal Zhipa Jigme Singye Wangchucko Drakono karūna; karališkasis drabužis, priklausantis Jo Didenybei ketvirtajam Butano karaliui Druk Gyalpo Jigme Singye Wangchuckui; karališkieji batai, priklausantys Jo Didenybei Butano karaliui Druk Gyalpo Jigme Khesar Namgyal Wangchuckui; Jos Didenybės karalienės motinos Gyalyum Sangay Choden Wangchuck karališkoji suknelė. Parodoje lankytojai daugiau sužinos apie Butano tekstilę, šalies kultūros tradicijas, bus rodomas filmas.
Butano plėtros politika pagrįsta holistine bendrosios visuomeninės laimės vertybių sistema. Bendroji visuomeninė laimė – tai šalies vizija, išryškinanti bendros žmonių gerovės ir laimės svarbą siekiant ekonominio klestėjimo. Ši plėtros politika remiasi keturiais pagrindiniais principais: gamtinės aplinkos apsauga, kultūros ir tradicinių vertybių puoselėjimu, stabilia ir teisinga socialine bei ekonomine plėtra ir kokybišku valdymu. Vykdant šią savitą ir globėjišką darnaus vystymosi politiką, pastaraisiais dešimtmečiais buvo sudarytos sąlygos plėtoti daugelį Butano kultūros sričių. Thagzo, arba audimas, – vienas iš trylikos tradicinių amatų, sykiu vadinamų Zorig-chu-sum. Šis amatas yra plačiai paplitęs ir vertinamas, tai reikšminga Butano materialinio paveldo dalis.
Audimas – neatsiejamas nuo kasdienio Butano gyvenimo, o drabužių iš vietinių audinių gamyba tam tikrais aspektais paliečia daugelį visuomenės gyvenimo sričių – socialinę ir kultūrinę, ekonominę ir politinę, apeiginę ir religinę. Audimas iš tradicinio, vien žemdirbių namų ūkiuose paplitusio amato ilgainiui tapo viena svarbiausių meno išraiškos formų Butane. Unikalūs yra ir šalies tekstilės dirbiniai.
Septintame XX a. dešimtmetyje, Butanui prisijungus prie Jungtinių Tautų, politinis šalies atsiskyrimas nuo kitų valstybių nereiškė kultūrinės izoliacijos. Nors tradicinė Butano tekstilė turi savitų, tik jai būdingų bruožų, joje taip pat matoma Pietų ir Pietryčių Azijos regionų audimo technikų įtaka, esama specifinių motyvų. Šių technikų ir motyvų samplaika per pastarąjį šimtmetį ugdė pynėjų įgūdžius ir meistriškumą.
Butano audėjai yra įsikūrę skirtinguose agroekologiniuose regionuose, tekstilės dirbiniams naudoja vietinės gamybos pluoštą ir dažus. Brokpų ir lajapų etninės grupės gyvena aukštutinėse šiaurės rytų ir šiaurinės Butano dalies slėnyje, besiribojančiame su Tibetu bei Indijos valstija Arunačal Pradešu. Šie klajokliai jakų augintojai regioniniams tautiniams kostiumams siūti naudoja audinius, austus iš siūlų, kuriuos suverpia iš švelnios gyvulių pavilnės; iš apdirbtų šiurkščių ir stiprių viršutinio kailio plaukų gamina klajokliškam gyvenimo būdui pritaikytus tekstilės dirbinius – palapines, krepšius, maišus.
Šiltesnio klimato avių auginimo regionuose, esančiuose centriniame Butane, sukurti tekstilės gaminiai iš vilnos stulbina meistriškumu, technikų įvairove. Žemutinėje – subtropinėje krašto dalyje išskirtinės kokybės ir patvarūs audiniai audžiami iš bura – neapdirbto šilko, taip pat medvilnės ir dilgėlių pluošto. Nors tarp šalyje populiarių technikų ir raštų esama panašumo, kiekvieno regiono audiniai šiek tiek skiriasi ir turi tam tikrų savitų bruožų.
Butano tekstilė yra vienas iš paskutinių tarptautinio pripažinimo sulaukusių senųjų Azijos amatų. Įmantrių raštų brokatai, dekoruoti puošniais ataudais, neturi analogų visame pasaulyje. Nors terminu thagzo įvardijamas audimas, jo reikšmė apima visą su audimu susijusią veiklą – nuo žaliavos rinkimo, verpalų ruošimo iki augalinės kilmės dažų gaminimo. Tuo užsiima didžioji dalis amatininkų, bet vis dėlto dauguma iš jų moterys. Taigi audimo menas yra toji niša, kur moterys gali atskleisti savo kūrybinius gebėjimus, vienas iš saviraiškos būdų, o daugeliui kaime gyvenančių žmonių – tai sykiu ir pragyvenimo šaltinis.
Gyvas kultūros paveldas
Audimo amatas atlieka nepaprastai reikšmingą vaidmenį šalies gyvenime; audėjai, įkvėpimo semdamiesi iš įprastos, juos supančios aplinkos, įamžina tuos kasdienybės įvaizdžius prašmatniuose audiniuose, sykiu įausdami ir savą gamtos, religijos, gyvenimo sampratą. Kiekvienas tekstilės gaminys perteikia tam tikrą audėjo gyvenimo epizodą. Didžioji dalis audinių naudojami aprangai. Iš rankomis išaustų audinių sukerpami ir siuvami vyriški – gho ir moteriški – kira apdarai. Tautiniai kostiumai paplito Butano dvasinio lyderio ir valstybės įkūrėjo Didžiojo Zhabdrungo Ngawango Namgyelo (1594–1651) laikais. Speciali apranga turėjo suteikti butaniečiams išskirtinumo. Ilgainiui ji tapo neatsiejamu tautos simboliu. Pinti tekstilės dirbiniai taip pat buvo naudojami įvairioms buitinėms ir apeiginėms reikmėms, be jų kasdien neišsiversdavo tiek paprasti gyventojai, tiek aukštuomenės atstovai ir dvasininkai. Audiniai taip pat buvo naudojami kaip valiuta derantis ir mokant mokesčius. Taigi audinio reikšmė šalies istorijoje neapibrėžiama vien socialiniais ar politiniais matais.
Tačiau pasaulyje vykstantys pokyčiai neišvengiamai keičia žmonių nuostatas, vertybes ir požiūrį daugelyje šalies gyvenimo sričių. Tradiciškai buityje naudotus audinius sparčiai ėmė keisti pramoninėmis staklėmis išaustos medžiagos iš Indijos. Pakito drabužiai ir kostiumai, sykiu – ir raštai bei motyvai; rankų darbo audinius, iš kurių nuo seno buvo siuvami tautiniai kostiumai, greitai pakeitė pigesni ir lengviau prižiūrimi vakarietiško stiliaus drabužiai. Šie pokyčiai ilgainiui gali visiškai sunaikinti Butano tautinės tekstilės paveldą. Siekiant apsaugoti savo nacionalinį identitetą ir paremti vietinius amatininkus, 1988 m. karaliaus įsakymu Butane buvo įvestas oficialus elgsenos ir aprangos kodeksas – Driglam Namzha. Šis elgsenos kodeksas apibrėžia, kaip piliečiams derėtų rengtis viešumoje (pvz., dėvėti tautinius gho ir kira drabužius arba regioninius kostiumus).
Tekstilės muziejus
XX a. dešimto dešimtmečio pabaigoje ne vienas vertingas ir unikalus Butano tekstilės dirbinys buvo saugomas šalyje kaip šeimų relikvijos, arba phamaishuy. Tuomet atrodė, kad ilgainiui šis tautinis paveldas sunyks – it nereikalingi artefaktai, užsilikę privačiose kolekcijose. Butano audinius, ypač pagamintus iš vilnos ir šilko, galėjo pažeisti vabzdžiai, o kitos relikvijos galėjo būti sunaikintos tiesiog dėl neatsargumo ar įvykus nelaimingam atsitikimui, pavyzdžiui, kilus gaisrui. Be to, ne vienas žmogus susigundė patraukliais tarptautinių muziejų, prekiautojų meno kūriniais, privačių kolekcininkų pasiūlymais parduoti turėtus vertingus audinius į užsienį. Taigi įkurti pirmąjį Butano tekstilės muziejų Jos Didenybę karalienę motiną Gyalyum Sangay Choden Wangchuck pastūmėjo siekis išvengti apmaudžios situacijos, kai padaroma „per mažai ir per vėlai“. Jos Didenybė suprato, kad tolesnis tekstilės dirbinių praradimas padarytų neatitaisomą žalą šalies kultūriniam paveldui. Žinios apie Butano tekstilę, jos istorijos, vertės, reikšmės, naudos suvokimas, audimo technikų išmanymas yra reikšminga Butano kultūrinio paveldo dalis, kuri turėjo būti atvira ir skirta visiems Butano gyventojams, o ne vien tyrėjams ir kolekcininkams. Tekstilės muziejaus įkūrimas Timpu mieste 2001-aisiais suteikė galimybę butaniečiams, o ir visam pasauliui, pasigėrėti šiais nuostabiais meno kūriniais.
2001 m. gegužės mėnesį Jos Didenybės karalienės motinos Gyalyum Sangay Choden Wangchuck rūpesčiu šalies sostinėje Timpu buvo įkurtas Butano tekstilės muziejus. Jis yra globojamas Kultūros departamento prie Vidaus reikalų ir kultūros ministerijos ir finansiškai remiamas Butano karališkosios vyriausybės bei Danijos tarptautinės plėtros agentūros. Šalyje, kur muziejų tradiciškai nebuvo, šio muziejaus įkūrimas tapo reikšmingu žingsniu, siekiant įvertinti ir išsaugoti tekstilės meną.
Tekstilės muziejaus funkcija yra rinkti ir skleisti visuomenei informaciją apie Butano tekstilės meną. Tai nacionalinis centras, kuriame kaupiamos, dokumentuojamos, saugomos, tyrinėjamos ir populiarinamos Butano tekstilės paveldo vertybės. Muziejaus tikslas taip pat – saugoti ir puoselėti gyvąją tekstilės tradiciją, ypatingą dėmesį skiriant meniniam ir senųjų bei šiuolaikinių technikų tąsos aspektams. Šio tikslo siekiama užtikrinant sukauptų vertybių apskaitą, sudarant tinkamas jų saugojimo sąlygas ir apsaugą, tiriant ir sisteminant sukauptus rinkinius, rengiant ekspozicijas, parodas, organizuojant kitus kultūros ir švietimo renginius.
Muziejus vadovaujasi tarptautiniais vertybių kaupimo, saugojimo, apskaitos ir ekspozicijų rengimo standartais bei rekomendacijomis, dirba laikydamasis kokybės reikalavimų, nustatytų Kultūros departamento ir jo išrinktos komisijos, kuriai vadovauja Jos Didenybė Karalienė Motina Gjaljum Sangaj Čoden Vangčuk.
Parodos organizatoriai
Nacionalinis muziejus
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai
Butano tekstilės muziejus
Parodos globėjos
Pirmoji ponia Diana NAUSĖDIENĖ
Jos Didenybė Butano Karalienė Motina Gyalyum Sangay Choden WANGCHUCK
Parodos koordinatorės
Justina TYLAITĖ
Agnė SAKALAUSKAITĖ
Dovilė ČYPAITĖ
Parodos informaciniai koordinatoriai
Mindaugas PUIDOKAS
Ramunė VAIČIULYTĖ
Liudo Masio, Valdovų rūmų muziejaus nuotr.
