Liublino unija ir jos epocha Jano Mateikos kūryboje

 

2009 m. sukanka 440 metų, kai buvo suda ryta Liublino unija, sukūrusi unikalią Europoje valstybę – Abiejų Tautų Respubliką. Tai esminis įvykis senosios Lietuvos valstybės istorinei raidai. 1569 m. pasirašyta sutartis keitė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės santykius, sukūrė dviejų narių konfederaciją, kuri vėliau stiprėjo ir artino abiejų valstybių kultūrą, bet nepanaikino jų valstybingumo ženklų ir svarbiausių to meto visuomenės politinio identiteto atributų. Liublino unija – tai ne tik istorinę reikšmę turintis politinis susitarimas, bet ir neišsemiamas istorijų šaltinis, įkvepiantis dailininkus, kitus menininkus ieškoti būdų perteikti su šiuo įvykiu susijusias nuotaikas, detales ir ano meto politines realijas Lietuvoje ir Lenkijoje. Anuomet artėjantis šio istorinio įvykio 300 metų jubiliejus paskatino garsų lenkų dailininką Janą Mateiką įamžinti dviejų kaimyninių valstybių sąjungą ir nutapyti įtaigų dailės kūrinį – Liublino uniją.

Didžiulę drobę ir dažus planuojamam paveikslui dailininkas nusipirko dar 1867 m. Paryžiuje. Pirmuosius eskizus J. Mateika nupiešė ir paskutinius potėpius padarė per 1866–1869 m. Paveikslas priklauso tiems dailininko kūriniams, kuriuose įamžinti lemtingiausi istoriniai įvykiai. Liublino unija buvo pirmoji J. Mateikos drobė, demonstravusi tėvynainiams pozityvius praeities faktus ir pelniusi autoriui Prancūzijos Garbės legiono kryžių. Monumentaliame paveiksle atskleidžiamas baigiamasis Liublino seimo etapas – unijos priesaika renesansinėje Liublino pilies menėje 1569 m. liepos 1 d. Ypatingas dėmesys sutelktas į Lenkijos karalių ir Lietuvos didįjį kunigaikštį Žygimantą Augustą, iškėlusį kryžių, tarsi raginantį pasirašyti aktą. Didžiulėje drobėje, be Žygimanto Augusto, pavaizduoti ir pagrindiniai Lenkijos bei Lietuvos valstybininkai, dalyvavę rengiant ir sudarant šią uniją. Paveiksle galima identifikuoti per 30 asmenų, susijusių su Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sąjunga. J. Mateika norėjo pavaizduoti ne tik Liublino unijos akto priėmimą, bet ir jo priešistorę, todėl nutapyti ir tie veikėjai, kurių pasirašant uniją Liubline jau nebuvo (pavyzdžiui, Mikalojaus Radvilos Rudojo). Kairėje paveikslo pusėje reprezentuojami protestantų atstovai, centre pavaizduoti neabejotini unijos šalininkai, dešinėje pusėje – Lietuvos atstovai. Svarbiausius paveiksle vaizduojamus asmenis apibūdina pateikiama schema.

Iki Antrojo pasaulinio karo Liublino unija buvo saugota Liubomirskių muziejuje Lvove, karo metu išvežta į Visničių, vėliau – į Žemutinę Sileziją. 1945 m. paveikslas ten ir surastas su kitais J. Mateikos darbais bei perkeltas į Varšuvos nacionalinį muziejų, o nuo 1957 m. eksponuojamas Liubline.

Kartu su vienu žymiausių J. Mateikos kūrinių 2009–2010 m. Vilniaus parodoje eksponuojami ir kiti darbai: Liublino unijos sukūrimo istoriją iliustruojančios paveikslo kompozicijos, atskirų asmenybių eskizai, istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės personalijos, taip pat kiti Liublino unijos laikotarpį, politinius įvykius, meilės siužetus ir vėlesnius unijos sukakčių paminėjimus vaizduojantys tapybos ir skulptūros kūriniai: Žygimantas Augustas su Barbora Radvilaite, Žygimantas Augustas Vilniaus sode, Tvardovskis, kviečiantis Žygimantui Augustui Barboros Radvilaitės dvasią.

Tarptautinė paroda Liublino unija ir jos epocha Jano Mateikos kūryboje, surengta Liublino unijos 440 metų sukakties proga, Jano Mateikos darbais primena svarbiausią Vidurio ir Rytų Europos XVI a. politinį įvykį, nulėmusį Lietuvos ir Lenkijos likimą daugiau negu dviem šimtams metų ir sukūrusį Abiejų Tautų Respubliką.

 

Birutė Verbiejūtė, Marijus Uzorka

 

Janas Mateika.

Autoportretas. 1892

Janas Mateika gimė 1838 m. birželio 24 d. Krokuvoje muzikos mokytojo šeimoje. Būsimojo dailininko pasaulėžiūrą formavo Habsburgų Dunojaus monarchijos politinės realijos, kurias ryškiausiai atspindėjo 1846 m. Krokuvos revoliucija ir 1848 m. Tautų pavasario revoliucija. Nuo pat vaikystės J. Mateiką labiausiai traukė menas. Piešimą itin pamėgęs jaunuolis 1852 m. įstojo į Krokuvos dailės mokyklą ir mokėsi pas populiarius to meto dailininkus Albertą Kornelijų Štatlerį ir Vladislovą Luščkevičių. Pirmuoju pripažintu J. Mateikos darbu laikomas 1852 m. paveikslas Imperatoriaus Pranciškaus Juozapo atvykimas į Krokuvą. Po kelerių metų dailininkas pradėjo aktyviai dalyvauti Krokuvoje rengiamose parodose, labiausiai atsiskleisdamas kaip istorinės tapybos žanro kūrėjas. Krokuvoje, o vėliau studijų Vienoje pas prof. Kristijoną Rubeną ir Miunchene pas prof. Hermaną Anšiucą bei išvykų į Zalcburgą, Paryžių ir kitus miestus metu jis ypač domėjosi istorija, rinkdamas ikonografinę medžiagą planuojamiems kūriniams. 1865 m. dailininkas gavo pirmąjį žymų tarptautinio pripažinimo ženklą – už paveikslą Petro Skargos pamokslas (1864) buvo apdovanotas Paryžiaus parodos aukso medaliu. Nuo to laiko nauji dailininko darbai buvo nuolat eksponuojami Vienos, Prahos, Budapešto, Paryžiaus, Krokuvos parodų salėse.

J. Mateikos kūryba buvo natūrali reakcija į padalytą ir trijų kaimynių aneksuotą Abiejų Tautų Respubliką. Savo piešinius dailininkas adresavo visiems padalytojams. 1871 m. sukurtas J. Mateikos paveikslas Steponas Batoras prie Pskovo buvo visų Stepono Batoro sėkmingų karų su Maskva sintezė. Paveikslą 1876 m. įsigijo grafas Benediktas Tiškevičius už 60 000 frankų. Jis kabėjo Raudondvario (Kauno r.) dvare iki 1918 m., tuomet buvo pervežtas į Varšuvą. 1878 m. sukurta garsioji monumentali batalinė J. Mateikos drobė Žalgirio mūšis – didžios pergalės prieš Kryžiuočių ordiną – Prūsijos, antrosios Abiejų Tautų Respublikos pasidalytojos, pirmtaką – priminimas. Žalgirio mūšis 1999 m. buvo eksponuotas Vilniuje, Taikomosios dailės muziejuje. Trečiajai Respublikos padalytojai – Austrijai – buvo adresuotas paveikslas Jonas Sobieskis prie Vienos (1883), nutapytas mūšio prie Vienos 200 metų jubiliejui, vaizduojantis momentą sėkmingai nutraukus Vienos apgultį, kai Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jonas Sobieskis Janui Denhofui įteikia laišką, pranešantį popiežiui apie pasiektą pergalę. Šie ir kiti J. Mateikos darbai turėjo priminti pasididžiavimo vertus istorinius epizodus, kelti tautinę patriotinę dvasią bei rengti dirvą valstybės atkūrimui.

J. Mateika gyveno Krokuvoje ir ilgus metus dirbo dailės mokyklos direktoriumi. Dailininkas sulaukė ypatingo pripažinimo, buvo ne tik įžymus menininkas, bet ir visuotinai gerbiamas autoritetas, lenkų istorinės atminties ugdytojas. J. Mateika buvo išrinktas Prancūzijos instituto ir Urbino meno akademijos nariu. Krokuvoje jam su karališku iškilmingumu buvo įteiktas skeptras – simbolinis meno valdovo ženklas, o popiežius Leonas XIII dailininką apdovanojo Komandoro kryžiumi su Pijaus ordino žvaigžde (už paveikslą Jonas Sobieskis prie Vienos). Netrukus J. Mateika tapo Krokuvos miesto garbės piliečiu (1882), jam suteiktas Krokuvos Jogailos universiteto filologijos garbės daktaro laipsnis (1887) bei Krokuvos mokslų akademijos ekstraordinarinio nario titulas (1872). Nuolatiniai pagyrimai ir visuotinė pagarba bei dėmesys skatino patį J. Mateiką kalbėti visos lenkų tautos vardu ir kaip visuotinai pripažintam autoritetui atstovauti jos interesams.

Pelnęs visuotinį pripažinimą, J. Mateika ir toliau intensyviai dirbo, daugiausia tapė monumentalias istorinės tematikos drobes ir žymių asmenybių portretus. Dailininkas mirė 1893 m. lapkričio 1 d., sulaukęs vos 55 metų.

 

Birutė Verbiejūtė, Marijus Uzorka