Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų generalinio direktoriaus dr. Vydo Dolinsko kalba, pasakyta tarptautinės parodos „Senoji Lietuva Napoleono Ordos akvarelėse“ atidaryme
Dar niekada toks didelis talentingo menininko, laisvės kovotojo, didžio senosios Lietuvos patrioto ir istorinės atminties puoselėtojo Napoleono Ordos (1807–1883) dailės paveldo rinkinys niekur nebuvo rodomas viešai, o dažniausiai pažintas tik iš publikacijų. Todėl labai ačiū Valdovų rūmų muziejaus strateginiam partneriui – Krokuvos nacionaliniam muziejui – ir asmeniškai direktoriui prof. habil. dr. Andžejui Ščerskiui (Andrzej Szczerski) už prielankumą ir bičiuliškumą. Ši paroda dar kartą paliudija ne tik istorinius, bet ir šiandien gyvybingus Abiejų Tautų Respublikos tradicijos paveldėtojų – pirmiausia Lietuvos ir Lenkijos – kultūrinius, mentalinius, politinius saitus.
N. Orda savo gausiose akvarelėse ir eskizuose XIX a. antroje pusėje užfiksavo turtingą ir įvairialypį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Lenkijos Karalystės, kitų kaimyninių ir tolimesnių kraštų paveldą, kuris buvo ir yra šio Vidurio Rytų Europos regiono identiteto ženklas. Aiškiai galima įžvelgti, kad piešiniuose susipina stačiatikiškų Rytų ir katalikiškų Vakarų meninės tradicijos, kuriančios savitą kultūrinį landšaftą, formuojančios nepakartojamą meninę stilistiką. Miestų ir miestelių, pilių ir rūmų, bažnyčių ir vienuolynų architektūroje dažniausiai atpažįstamas Barokas, Vilniaus mokyklos įtaka.
N. Orda kūrė tuo metu, kai gimė fotografija, bet jo darbai buvo ir išliko dailininko akies ir rankos šilumos paliesti kūriniai, švytintys pastelinėmis spalvomis. Kartu jie yra labai svarbus dokumentas, užfiksavęs, kaip sunaikintos ir užkariautos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir vėlesnių laikų paveldas atrodė XIX a. antroje pusėje, koks gausus jis vis dar buvo.
Tiesa, okupantas jau buvo nemažai nuveikęs, ėmęsis įgyvendinti represijas po 1830–1831 ir 1863 m. sukilimų, uždarinėjo Romos ir graikų katalikų šventoves, vienuolynus, dažnai perdavė juos imperinei valdžiai ištikimai tarnavusiai ir tarnaujančiai Maskvos stačiatikių bažnyčiai. Dvarai ir rūmai taip pat buvo konfiskuojami, niokojami, grobstomos ten kauptos kolekcijos.
N. Orda aiškiai suprato, kad okupantas stengiasi ne tik užkariauti teritorijas, bet ir pakeisti jų kultūrinį landšaftą, nukirsti natūralius saitus su lotyniškąja Vakarų civilizacija. Tad dailininkas savo darbą suvokė kaip tam tikrą rezistencijos „ruzkių pasauliui“ formą, istorinės atminties sergėjimo ir perdavimo ateities kartoms misiją. Ir jis savo misiją su kaupu įvykdė, apkeliaudamas dideles teritorijas ir įamžindamas viską, kas mūsų žemėse buvo gražiausia, didingiausia, vertingiausia.
Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, N. Ordos meninis palikimas yra dar svarbesnis ir aktualesnis, nei atrodė XIX a. sąmoningų naikinimų kontekste. Maskvos represijos tęsėsi ir vėliau, įvyko visa griaunantys Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai. Jų metu apdegę ar apgriauti statiniai ilgai nebuvo remontuojami, o vėliau tiesiog sistemingai sunaikinami, kad iš jų neliktų nė pėdsako. Sovietų laikais išlikę bažnyčios ir rūmai tapdavo ne tik kolchozų kontoromis, bet ir sporto ar kino salėmis, grūdų sandėliais ar traktorių remonto dirbtuvėmis. Taip šie paveldo objektai buvo nugyvenami ir visiškai sunykdavo. Ir tai buvo ne vien komunistinės ideologijos rezultatas, bet ir sąmoningas imperinis veiksmas, siekęs sunaikinti užkariautų teritorijų savitumą ir pavergtų jų gyventojų tapatybę.
Taigi, buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūrinis ir meninis landšaftas negrįžtamai pakeistas. Be N. Ordos net būtų sunku įsivaizduoti, kaip jis kada nors atrodė. Sunku net patikėti, kad Polockas ar Vitebskas buvo tokie pat grakštūs ir turtingi miestai kaip UNESCO vietovės Telčas ar Kromeržyžas Čekijoje. Taip N. Orda savo kūryba primena ir mums, kad privalome rūpintis ir kultūra, ir paveldu, ir istorine atmintimi, ir šalies gynyba, nes niekur nedingo grėsmė vėl tapti „ruzkių pasaulio“ dalimi. O ką tai reiškia, ryškiai matosi Ukrainos ir Baltarusios turizmo žemėlapiuose: kuo toliau nuo Lenkijos ir Lietuvos pasienio, kuo arčiau Maskovijos, tuo senojo paveldo yra drastiškai mažiau.
N. Ordos kūryba patvirtina ir paliudija garsaus vokiečių istoriko Manfredo Helmano (Manfred Hellmann, 1912–1992) tezę apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinį vaidmenį ir reikšmę Europoje, nuopelnus Vakarų civilizacijos – Gotikos ir Baroko, laisvės ir teisės, mokslo ir savivaldos – plėtrai toli Rytuose. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės (Abiejų Tautų Respublikos) rytinė siena – tai tarsi antikinis „Limes Romanus“, skyręs civilizuotą senovės Romos imperiją ir barbarybę.
Napoleono Ordos kūrybos reikšmę istorinės atminties išsaugojimui aiškiai suvokė ir akcentavo lietuvių tautinio atgimimo šaukliai, leidę „Aušrą“. Jų kvietimas aktualus ir šiandien, nes Rytų barbarybė šimtmečiais nekeičia savo veiklos metodų ir agresija prieš Ukrainą tik paliudija, kad istorinio paveldo naikinimas, istorinės atminties trynimas arba pasisavinimas yra vis dar labai gyvybinga imperinio mąstymo ir agresyvaus veikimo aksioma.
Ačiū „širdies, minties ir garbės vyrui, lietuviui“ Napoleonui Ordai, dėkui parodos globėjams – Lietuvos ir Lenkijos parlamentų vadovams dr. Juozui Olekui ir Šymonui Holovniai (Szymon Hołownia), taip pat dėkoju visiems, prisidėjusiems prie parodos surengimo, linkiu gražių įspūdžių parodoje bei atradimų džiaugsmo, stiprios istorinės atminties ir senojo paveldo vertės pajautos.
