Publikuota 20250925
#pažinkmus – Laima Kunickytė, Valdovų rūmų muziejaus redaktorė. Muziejuje nuo Valdovų rūmų atkūrimo laikų dirbanti Laima pasakoja apie įsimintiniausias pažintis su leidinių autoriais ir kuriozinę situaciją Italijoje.
Atrodo, kad redaktorius – žmogus, kuris nepakelia galvos nuo tekstų. Ar taip ir atrodo Jūsų darbo diena?
Iš esmės taip, redaktoriaus darbas „įžemina“ – jis neišvengiamai reikalauja atsiriboti nuo išorinės aplinkos ir susitelkti į tekstų pasaulį. Iš išorės tokio pobūdžio darbas atrodo ramus, tačiau iš tiesų ne visai taip yra. Ypač daug įtampos ir dėmesio koncentracijos reikalauja tekstai ar projektai, kurių reikia čia ir dabar.
Tiesa, Valdovų rūmų muziejuje esu dirbusi ir kitokius darbus – administravimo, leidybos koordinavimo. Buvo nemažai gyvo bendravimo, susirašinėjimo su knygų autoriais, vertėjais, maketuotojais. Palyginti su tokiais darbais, tekstų redagavimas yra daug ramesnis, ne toks dinamiškas darbas.
Muziejuje dirbate dešimt metų?
Čia dirbu nuo tų laikų, kai rūmuose dar daug ko nebuvo. Pavyzdžiui, dėl vykstančių statybų svečius į rūmų erdves tekdavo atsivesti dėvint apsauginius šalmus. Turėjau galimybę stebėti, kaip muziejus plėtėsi, keitėsi, buvo atvertas lankytojams.
Daug prieštaringų nuomonių iš pradžių sulaukęs istorinis statinys dabar yra tapęs plačiai žinomu daugiakrypčiu kultūriniu objektu. Man labai patinka, kad Valdovų rūmai atlieka daug funkcijų – nuo muziejaus iki reprezentacinės ir pramoginės erdvės.
Jums tenka bendradarbiauti ir su leidinių autoriais. Kokios asmenybės, su kuriomis teko dirbti, paliko Jums didžiausią įspūdį?
Savaime suprantama, didelę įtaką dirbant turi supantys žmonės. Iš jų, žinoma, visų pirma minėtinas savo darbui itin atsidavęs Valdovų rūmų muziejaus vadovas dr. Vydas Dolinskas. Jis įdėjo be galo daug pastangų, kad Valdovų rūmai taptų tokie, kokie yra dabar.
Per šiuos ilgus darbo Valdovų rūmų muziejuje metus turėjau garbės pažinti ne vieną gilų pėdsaką mano gyvenime palikusią iškilią asmenybę. Iš tiesų tokie žmonės įspūdį daro ne tiek savo titulais, pasiekimais ar darbais, bet pirmiausia savo charizma, aukšta vidine kultūra ir skleidžiama šviesa aplink esantiems. Iškart prieš akis iškyla žymi lietuvių dailės istorikė, talentinga menotyrininkė habil. dr. Gražina Marija Martinaitienė. Ji muziejuje leido knygas apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės naudotus audinius bei jų spalvas, taip pat patrankų ir varpų liejiką Joną Breitelį. Su šia subtiliu humoru pasižymėjusia moterimi susitikdavome aptarti jos knygų leidybos klausimų. Ji mėgdavo dalytis prisiminimais apie savo darbus, taip pat savo vyrą, garsų poetą Marcelijų Martinaitį, kurio studentė kadaise aš buvau. Menotyrininkė nuoširdžiai rūpinosi, kad būtų publikuoti visi jos vyro kūriniai, net tie, kuriuos ji buvo radusi giliai užkištus sodyboje. Susitikimai su ja man buvo tikras džiaugsmas.
Malonu prisiminti ir bendravimą su taip pat jau šviesaus atminimo žymiu archeologu, Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorijos tyrimų vadovu habil. dr. Vytautu Urbanavičiumi. Jis buvo labai šiltas žmogus. Vienas paskutinių jo darbų – muziejaus išleista knyga „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų panteonas Vilniuje“. Mokslininkas labai skubėjo ją išleisti, tarsi norėdamas suspėti padėkoti visiems, nors ir menkiausiai prie jo vadovaujamų tyrimų prisidėjusiems žmonėms.
Archeologams tiriant Vilniaus Žemutinės pilies teritoriją buvo rasta daug istorinių žaidimų figūrėlių, tokių kaip šachmatai, žaidimo kauliukai. Ar bandėte kurį nors istorinį žaidimą?
Nors žaidimams, ypač stalo, esu neabejinga, vis dėlto istorinių žaidimų neteko žaisti. Tačiau man visada buvo smalsu, kokie žaidimai buvo populiarūs ankstesniais laikais. Pavyzdžiui, buvo įdomu sužinoti, kad Valdovų rūmų aplinkoje rastas XV a. medinės statinės dangtis, ant kurio išraižytas kvirkato žaidimo laukas. Tai šaškių žaidimo prototipas, o jos man maloniai primena vaikystę.
Kalbant apskritai apie stalo žaidimus, tai esu jų išbandžiusi ne vieną. Su malonumu juos žaidžiu su artimaisiais, ypač su sesers vaikais. Laisvalaikiu į darbą „pasikinkome“ paprastas, „UNO“ kortas, „Monopolį“, teminius žaidimus su kauliukais.
Esate aistringa keliautoja ir detektyvų mėgėja. O kada nors buvo du viename – detektyvas kelionėje?
Taip, kelionės ir detektyvai mane atgaivina. Kelionės suteikia sparnus, o detektyvai (tiek knygos, tiek filmai) atitraukia nuo rimtų mokslinių tekstų. Laimei, detektyvų keliaujant iki šiol pavyko išvengti. O štai kuriozinėje situacijoje ne kartą teko atsidurti. Pavyzdžiui, pernai Turine iš esmės daugiau nei pusdienį nepavyko patekti į išsinuomotą butą. Su draugu buvome numatę aplankyti vieną tolesnį objektą. Paaiškėjo, kad streikuoja visuomeninio transporto vairuotojai, todėl pralaukę gerą valandą stotelėje parkiūtinome atgal namo. Atsikvėpę vėl susiruošėme į žygį, užtrenkėme duris. Ir po minutės susivokėme, kad raktai liko viduje, spynoje... Sekmadienis, italai paskendę savo šeimyninėse siestose. Po ilgo laiko pavyko prisiskambinti buto šeimininkei, bet, mūsų nusivylimui, paaiškėjo, kad ji išvykusi už miesto. Sutarėme laukti italės šeimininkės su meistru, todėl likomės senovinio pastato koridoriuje. Jaučiausi kaip veikėjas iš Alfredo Hičkoko filmo „Langas į kiemą“ – buvo galima stebėti įeinančius ir išeinančius namo gyventojus, girdėti jų balsus, net jausti jų kvapus, matyti jų nuotaikas, tyrinėti charakterius. Laikas bėgo, mūsų išlaisvintoja su pagalbininku nesirodė. Žodžiu, gyvenimas laiptinėje baigėsi po penkių valandų – pikta buto šeimininkė atsivedė savo seserį su dideliu įrankių dėklu. Itališkai keiksnodamasi po įnirtingų pastangų sesuo raktininkė pagaliau mus įleido į vidų. Taigi Turino niekada nepamiršiu (juokiasi).
Ačiū už pokalbį!
