Publikuota 20241127
Gabija Tubelevičiūtė, Valdovų rūmų muziejaus Parodų ir leidybos skyriaus koordinatorė. Apie kelionę muziejuje ir koordinuojamą didžiausią metų parodą muziejuje – pokalbyje.
Gabija, tave būtų galima pateikti kaip idealios karjeros pavyzdį: Valdovų rūmų muziejuje prieš dvejus metus pradėjai dirbti ekspozicijų konsultante, po metų dalyvavai konkurse į parodų koordinatoriaus pareigas ir jį laimėjai. Nuo to laiko tave matome rengiant Valdovų rūmų muziejaus parodas. Kaip istorikė pasirinko darbą muziejuje?
Norėjau išbandyti jėgas muziejuje (šypsosi). Bakalauro studijų metais savanoriavau Vilniaus universiteto muziejuje. Įgijau patirties ir užkibau – norėjau pamatyti, kaip „verda“ darbas didesniame muziejuje. Valdovų rūmų muziejuje pradėjau dirbti Apsaugos tarnyboje, atėjau likus vos kelioms dienoms iki bakalauro darbų įteikimo. Pradžia buvo intensyvi: vasara, muziejus dirba ilgiau, be to, dideli užsienio turistų srautai. Šiandien galiu prisipažinti, kad savo baigiamojo bakalauro darbo išvadas ir santraukas rašiau sėdėdama salėse, kai nebuvo lankytojų (juokiasi).
Savo karjerą Valdovų rūmų muziejuje savotiškai galėčiau palyginti su patyrimine kelione. Dirbdama ekspozicijų konsultante, kalbėdama su lankytojais išragavau visą skonių ir įspūdžių paletę. Tuo pat metu stebėjau kolegas ir norėjau daugiau pasisukioti Parodų bei leidybos skyriaus virtuvėje. Buvo įdomu, kaip rengiamos parodos – nuo eksponatų atrankos, istorinių šaltinių ir kūrinių meninės vertės, meistrystės, parodos tekstų rengimo iki paskutinės vertybės eksponavimo ir vitrinos užrakinimo. Labai džiaugiuosi, kad pavyko pakilti karjeros laiptais.
Ar panaudoji ekspozicijų konsultantės darbo patirtį?
Iš pradžių, atėjus į Parodų ir leidybos skyrių, ištiko nedidelis šokas, nes pasikeitė ne tik darbo laikas, bet ir darbo pobūdis. Džiaugiuosi, kad dirbau ekspozicijų konsultante, nes dabar žinau beveik visus muziejaus koridorius, salių pavadinimus ir netgi numerius (šypsosi). Kita patirtis – bendravimas su lankytojais. Parodų rengimas neapsiriboja tik dokumentų ruošimu, eksponatų skolinimu ar jų išdėstymu parodoje. Neretai tenka prisidėti prie turinio, vesti ekskursijas po parodas. Dirbdama ekspozicijų konsultante įgijau darbo su lankytojais patirties, išmokau su jais dalytis istorinėmis žiniomis, sudominti konstruojamu pasakojimu.
Kai su kolegomis rengi naują parodą, įsivaizduoji ją lankysiančius žmones?
Manau, kad prie lankytojų prisitaikyti nelengva, nes muziejuje jų sulaukiame įvairių – tiek kalbant apie amžių, tiek apie susidomėjimą. Galbūt man, žvelgiant istorikės ir muziejininkės akimis, koks nors eksponuojamas dokumentas atrodys vertas dėmesio, bet atėjęs lankytojas gali pasakyti, kad jam tai neįdomu. Todėl parodose stengiamės pateikti išsamesnius eksponatų aprašus, juose neretai paaiškiname sudėtingesnius terminus ar pasakojame trumpas vertybių istorijas. Pavyzdžiui, Pacų parodoje paaiškinome, kas yra delija, kad tai toks rūbas ir panašiai.
Kai tenka vesti ekskursijas, mintyse bandau konstruoti kuo įdomesnį, bet tuo pat metu ir paprastesnį pasakojimą. Stengiuosi pasakoti ne per daug sudėtingai, ne moksline kalba, bet pasakyti esmę, papildydama ją įdomiomis, kartais juokingomis detalėmis ir istorijomis.
O būna, kad parodoje renkiesi, kurio kūrinio kopiją norėtum turėti namuose?
Kartais būna tokių atvejų, bet, žinoma, dažnai supranti, kad negalima to padaryti. Pacų giminės parodoje žvilgsnį patraukia pasaulietinis didikų paveldas. Pavyzdžiui, labai gražūs paveikslai, priklausę grafo Liudviko Mykolo Paco kolekcijai, taip pat senieji artefaktai, skulptūros. Tačiau iš tikrųjų savo namuose kuriu savą istoriją, o muziejuje grožiuosi eksponuojamomis vertybėmis.
Didikų Pacų giminei skirta paroda – didžiausias šių metų projektas Valdovų rūmų muziejuje, o surinkti per 300 eksponatų iš trijų užsienio šalių – nemažas iššūkis. Kaip sekėsi?
Mes vis bandome skaičiuoti, kiek parodoje yra eksponatų, bet kaskart pametame skaičių (juokiasi). Rengiant parodą eksponatų vis daugėjo – nemažai vertingų dokumentų, tapybos ir grafikos darbų į kuratorių anksčiau parengtą sąrašą pasiūlė įtraukti mūsų muziejaus kultūros istorikai. Kai kurias vertybes savo rinkiniuose iš naujo atrado ir paskolinti pasiūlė pačios institucijos.
Parodai eksponatai buvo surinkti iš trijų valstybių: Lenkijos, Ukrainos ir Lietuvos (iš viso daugiau nei 50 institucijų), bet lankytojai gali išvysti ir kūrinių, saugomų Ispanijoje bei Prancūzijoje, faksimiles. Svarbu paminėti, kad prie parodos rengimo labai geranoriškai prisidėjo Lietuvos arkivyskupijų ir vyskupijų kurijos, bažnyčios. Nuostabu tai, kad karo sąlygomis Ukraina sutiko paskolinti anksčiau retai eksponuotus ar netgi apskritai neeksponuotus Pacų giminės atstovų portretus, kurių mums rengiant parodą trūko. Tad didikų Pacų giminei skirta paroda kartu yra ir labai gražaus tarpinstitucinio bendradarbiavimo pavyzdys.
Minėjai, kad rengiantis parodai domėjotės ne tik Pacų giminės pasiekimais, bet ir tuo, kas jie tokie buvo, kaip gyveno. Atsirado netikėtų dalykų?
Mane asmeniškai nustebino tai, kad kai kurie Pacų giminės atstovai buvo ganėtinai kovingi (šypsosi). Istoriniuose šaltiniuose netgi fiksuota, kad jie dalyvavo dvikovose. Pavyzdžiui, Lietuvos didysis kancleris Kristupas Zigmantas Pacas buvo kviečiamas į dvikovą, o grafas Liudvikas Mykolas Pacas dalyvavo tuo metu jau draustoje dvikovoje dėl mylimos moters. Verčiant giminės istorijos lapus galima atrasti daug įdomių dalykų.
Šiais metais pradėjai doktorantūros studijas Lietuvos istorijos institute, sveikiname! Kuo domiesi?
Priešingai nei Valdovų rūmų muziejuje, kuriame tenka rengti parodas, skirtas didikų giminėms ar įspūdingoms meno kolekcijoms, moksliniame gyvenime gilinuosi į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų istoriją. Miestai, kuriais domiuosi, yra savivaldūs, tai yra tie, kurie turėjo savivaldos teisių privilegiją ir savo valdžios institucijas. Mano tyrimo objektas – tų miestą valdančių institucijų pareigūnai: kas jie tokie buvo, iš kur kilę, kokios jų šeimos, kaip pateko į miesto valdžios struktūrą, kaip kilo karjeros laiptais. Planuoju, kad tyrimas apims iki šiol mažiau tyrinėtus Lietuvos miestus, nes Vilnius sulaukia daug dėmesio, Kaunas – kiek mažiau. Taigi šiek tiek tyrinėsiu Kauną, bet planuoju apimti ir Merkinę, Alytų, Lazdijus, Virbalį, kitus mažesnius miestus. Kadangi esu iš Marijampolės, norėčiau tirti ir savo gimtąjį miestą, deja, jis savivaldos teises gavo visai prieš valstybės sunaikinimą, tad ir tyrimui aktualių dokumentų išliko nedaug...
Ačiū už įdomų pasakojimą! Lauksime tavo vedamų ekskursijų tarptautinėje parodoje „Pacai. Istorijos sodo lelijos“!
