Publikuota 20241031
Lankydami artimųjų palaidojimo vietas žvelgiame žemyn – ten, kur į paskutinę kelionę buvo išlydėti artimieji. Jei tenka užlipti ant kapo su degančia žvakele, kurią norime gražiai pastatyti, daugelis mintyse atsiprašome artimųjų, kad teko peržengti laidojimo vietą. Tačiau retas iš mūsų žino, kad vienas iškiliausių Lietuvos didikų giminės atstovų – Lietuvos didysis etmonas ir Vilniaus vaivada Mykolas Kazimieras Pacas (1624–1682) išreiškė norą būti palaidotas ne garbingiausioje bažnyčios vietoje, o kaip nuodėmingas mirtingasis – kriptoje ties Šv. Petro ir Povilo bažnyčios slenksčiu.
Retas žino, kad įžengiant į šį baroko architektūros šedevrą, tenka peržengti po bažnyčios slenksčiu palaidotus didiko palaikus. Pats didikas buvo išreiškęs savo valią jį būtent taip laidoti. Istorinę asmenybę mena akmeninė plokštė su užrašu „Hic jacet peccator“ (Čia guli nusidėjėlis). Baroko epochoje dažnai skambantis priminimas Memento mori (Atmink, kad mirsi) ir aiškus suvokimas, kad žemiškieji turtai ir užimamos pareigos mirties akivaizdoje netenka reikšmės, išraiškingai perteikiamos šio didiko funduotos bažnyčios puošyboje, stiuko lipdiniuose, vaizduojančiuose giltinę, pamynusią karūną ir turtus.
Lietuvos didysis etmonas ir Vilniaus vaivada Mykolas Kazimieras Pacas puoselėjo Viduramžių riterystės tradicijas, garsėjo savo narsa, triuškino priešus, pergalingai dalyvavo 1673 m. Chotino kautynėse, sustabdžiusiose Osmanų imperijos veržimasi į Europą. Didiko vadovaujama Lietuvos kariuomenė 1661 m. išvadavo Lietuvos sostinę nuo maskvėnų, atsiėmė Vilniaus pilis ir suniokotus Valdovų rūmus. Praėjus keleriems metams (1668 m.) Mykolas Kazimieras Pacas pradėjo statyti Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią. Oponentų kritikuotos didelės išlaidos, skirtos bažnyčioms ir vienuolynams statyti, užuot daugiau investavus į šalies gynybą po maskvėnų tvano, Pacų giminei buvo dvi nedalijamos meilės Tėvynei pusės – žemiškoji ir dangiškoji. Abi jos Pacams buvo lygiai svarbios, o išlikę ypatingos istorinės ir meninės vertės kūriniai šiandien leidžia kalbėti apie savitą „Pacų baroko“ epochą Lietuvoje.
XVII a. antroje pusėje Lietuvoje įsigalėjusi Pacų giminė garsėjo kaip nuovokūs, aktyvūs bei dosnūs mecenatai, iš Italijos ir kitų kraštų pasikvietę talentingų menininkų (pvz., Džambatistą Fredianį (Giambattista Frediani), Mikelandželą Palonį (Michelangelo Palloni), Džovanį Pjetrą Pertį (Giovanni Pietro Perti), Džovanį Mariją Galį (Giovanni Maria Galli) ir kitus). Iškiliausių Pacų giminės atstovų pageidavimu menininkai sukūrė vertingiausius Lietuvos brandžiojo Baroko paminklus: Pažaislio kamaldulių vienuolyno ansamblį, Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią, Varnių katedrą, dvejus prabangius (Kanclerio ir Etmono) rūmus Lietuvos sostinėje, Vilniaus katedrai dovanojo prabangių liturginių rūbų ir indų, herbinių gobelenų.
Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios viduje panaudota stiuko lipdyba išskiria ją regione. Menotyrininkai teigia, kad tai labiausiai į šiaurę nutolusi bažnyčia visoje Europoje, kur stiuko lipdyba taip gausiai naudota interjerui dekoruoti. Vieni čia suskaičiuoja du tūkstančius, kiti – tris tūkstančius skulptūrų. Puošyboje galima rasti ir personažų nukirsta galva, fantastinių figūrų ir jau minėtą egzistenciškai sukrečiančią giltinę, pamynusią valdžios ženklus, taip liudijančią, kad mirtis visus sulygina.
Šiuo metu Valdovų rūmų muziejuje atidaryta paroda „Pacai. Istorijos sodo lelijos“, kurioje pasakojama apie Mykolą Kazimierą Pacą ir visą grafų Pacų giminę. Ekspozicijoje – Lietuvos didžiojo etmono ir Vilniaus vaivados portretai bei riterystę ir karinius žygius liudijantys su juo siejami buzdyganas, kariuomenės iždo skrynia, didžiulis būgnas (liutauras), to laikotarpio tipiški husaro pusšarviai, 1673 m. Chotino mūšio vaizdai.
Deimantės Šuliauskaitės ir Mindaugo Kaminsko nuotraukos
