Muzika, šokiai ir kiti kerai – šeštadienį Valdovų rūmų muziejuje!

Aleksandra Pister
 
„Grieždama smuiku visada šiek tiek šoku“, – sako barokinio smuiko atlikėja ir istorinių šokių šokėja Mojca Gal. Spalio 12 d. ji viešės Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose vykstančiame tarptautiniame edukaciniame Šv. Cecilijos senosios muzikos festivalyje. Iš Slovėnijos kilusi išskirtinė menininkė kartu su scenos kolegomis Thysu Grobelniku (klavesinas) ir Beatriče Baltrušaityte (pasakotoja) surengs interaktyvų koncertą šeimoms su vaikais „Užburtas miškas“. Jame bus istorinės muzikos, Baroko šokių ir gamtos kerų.
 
Artėjant koncertui pakalbinau atlikėją apie jos profesijas, kurių yra bent keturios!  
 
Dainuojantys ir sau instrumentu pritariantys senosios muzikos atlikėjai šiandien jau nebestebina. O Jus teko matyti grojančią smuiku ir šokančią vienu metu! Kaip Jums kilo tokia mintis?
 
Tai labiau išimtis, ir taip darau tik retkarčiais, nes, kai groju ir šoku vienu metu, negaliu abiejų dalykų daryti pakankamai virtuoziškai. Visgi muziką suvokiu kaip judesį, ir kartais man atrodo natūralu įtraukti visą kūną. Groti ir šokti vienu metu kartais tinka vaidinant kokią trumpą humoristinę sceną. Tačiau dažniausiai renkuosi abu dalykus atlikti atskirai.
 
Vis dėlto, ar istoriniai šaltiniai pasakoja apie taip vienu metu atliekamus meninius veiksmus? Gal žinote asmenybių iš praeities, kurios tai sugebėdavo?
 
Kalbant apie smuiką, yra tik kelios nuorodos į „commedia del`arte“ artistus, kurie „kirsdavo sceną dainuodami, grodami ir šokdami vienu metu“. Vienoje 1733 m. laikraščio apžvalgoje minimas stepo šokėjas Jonesas, kuris šokdamas Londono „Haymarket“ scenoje neva griežė Antonio Vivaldžio 5-ąjį koncertą smuikui. Ko tik žmonės nedarydavo, kad užsidirbtų pragyvenimui.
 
Kokiais dar instrumentais būtų įmanoma groti, kai šoki? Bent kojos turėtų būti laisvos, tad gal tai – mažesni styginiai, pučiamieji instrumentai, nešiojamieji vargonėliai ar tambūrinas? Minėjote artistą, kuris šokdavo ir dainuodavo, nors, atrodo, dainininkams itin svarbus kvėpavimas?
 
Tiesa. Profesionalūs XVIII a. scenos šokėjai iš tikrųjų naudojo tik tambūrinus ir kastanjetes.
 
O! Vieną instrumentą pavyko atspėti.
 
Kažkoks kitas instrumentas galėjo pasirodyti tik tam tikroje komedijoje, „charivari“ (triukšminga, pajuokiamoji eisena – aut. past.), cirko numeryje, jei tik tai buvo praktiška, pavyzdžiui, obojų grupė „Le Mariage de la Grosse Cathos“ (humoristinis maskaradas Liudviko XIV dvare – aut. past.). Lėkti paskui klavesiną ant ratukų gali būti ne pati geriausia mintis.
 
Dažniausiai kaip tik rankos buvo laikomos kūno puošmena rimtuose teatro šokiuose. Jos taip pat labai svarbios atliekant šuoliukus ir sukinius. Na, o šokinėti ir griežti smuiku nėra labai lengva, ypač jei smuikas neprispaudžiamas smakru – jis gali tiesiog iškristi!
 
Minėjote, kad muziką suvokiate kaip judesį. Jūsų manymu, ar įmanoma judesiu perteikti bet kokią muziką?
 
Be abejo, šokis gali perteikti visas emocijas. XVIII amžiuje emocijos ir veiksmai dažniausiai būdavo perteikiami nebylia pantomima (lyg rečitatyvas operoje), o šokiai traktuoti lyg arija.
 
Ar visa Baroko šokių muzika buvo sukurta šokti?
 
Šokti galima pagal visą muziką, ir net turime tikslių nuorodų, kad taip buvo daroma. 1741 m. Rémond`o de Saint`o-Mard`o knygoje „Apmąstymai apie operą“ („Réflexions sur l`Opéra“) minimi baletai pagal Georgo Philippo Telemanno, Johanno Adolfo Hassės ir netgi Giuseppės Tartinio koncertus ir simfonijas Paryžiaus operoje. Paprastai keblumų kelia tik muzikos trukmė, ne jos pobūdis. Anot Gennaro Magrio (XVIII a. italų šokėjas ir choreografas – aut. past.), balerina vienu ypu gali šokti ne daugiau nei 32 muzikos taktus – tai galite įsivaizduoti kaip klasikinio baleto solo su aukštais šuoliais. Todėl simfonijai, jei ją reikėtų pašokti visą, prireiktų visos baleto trupės. Žinoma, sakralinė muzika būtų išimtis. Apie šokį pagal ją XVIII amžiuje negalėtų būti nė kalbos.
 
Esate barokinio smuiko atlikėja ir istorinių šokių šokėja, taip pat pilateso bei kvėpavimo instruktorė. Kiek visos šios patirtys susipynusios?
 
Turiu kūną kaip indą groti smuiku arba šokti. Kvėpavimo praktikos man labai padėjo pagerinti mano, kaip šokėjos, ištvermę ir suteikė naudingų įrankių, padedančių valdyti atlikimą. O pilatesas išgelbėjo mane nuo nugaros skausmų. Darbas su savo kūnu yra labai svarbus, jei nori išlaikyti gerą fizinę ir emocinę formą. Deja, daugelis muzikų vis dar to nepaiso, kol jiems kyla rimtų bėdų.
 
Visos Jūsų profesijos susijusios su fizine kūno forma. Kiek Jums svarbi mityba? Turite savą mitybos filosofiją?
 
Pirmiausia gyvenimo būdas leidžia ilgai ir intensyviai dirbti, bet greitai nepervargti, tai labai svarbu. Laikui bėgant supratau, kad visavertis augalinis maistas man suteikia daugiausia energijos ir sveikatos. Tokių problemų kaip raumenų mėšlungis, nuovargis ir kitų yra kur kas mažiau. Taip maitintis gali būti sudėtingiau keliaujant, bet, laimei, padėtis gerėja.
 
Ar vien tik grieždama barokiniu smuiku „tradiciniame“ koncerte kartais pajuntate, jog turite tramdyti savo kūną, kad nepradėtumėte šokti? O gal vis tiek truputį šokate?
 
Teisybė! (juokiasi) Negaliu stovėti ramiai, visada šiek tiek šoku! Taip pat dažnai girdžiu žmones sakant, kad groju „takiai ir šokliai“. Net jeigu jie nežino, kad esu šokėja, o kartais, kai groju, manęs net nemato.
 
Esate kilusi iš Slovėnijos, dabar gyvenate Šveicarijoje. Kur jaučiatės namuose?
 
Mano darbo aplinka, draugai, apskritai pastarieji 15 metų yra susiję su Šveicarija – čia jaučiuosi labai gerai, todėl šią šalį pasirinkau savo namais. Kitu atveju turbūt visą laiką jausčiausi benamė... Bet, žinoma, mano šeima yra Slovėnijoje, gimtoji kalba – slovėnų. Tai yra labai brangus dalykas. Turbūt esu ta amžina keliautoja, kaip ir daugelis menininkų, – nei visiškai čia, nei ten.
 
Prašau papasakokite apie Slovėnijos senąją muziką. Ką kiekvienas turėtų apie ją žinoti?
 
Sąrašas gana trumpas... Yra du žinomesni kompozitoriai: Jacobas Gallas iš Karniolos, su neįtikėtinais opusais ir nuostabia vokaline muzika, ir Janezas Krstnikas Dolaras. O mano mėgstamiausias kompozitorius – Giuseppė Tartinis – gimė Pirane, Slovėnijoje, nors šiaip jis yra tikras italas.
 
 Jacobas Gallas, beje, buvo populiarus Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Tiesa, koncertuose jungiate senąją ir įvairių tautų liaudies muziką.
 
Dievinu bet kokią liaudies muziką – tai visada jaudinantis kultūros paveldo lobis! Joje yra nuoširdumo, kuris kartais prarandamas įprastame klasikinės muzikos kontekste, kai dėl įvairių priežasčių kartais pernelyg daug apmąstome savo interpretaciją. Taip pat manau, kad liaudies muzika galbūt savo šiurkštesniu paprastumu nuoširdžiai kalba su klausytojais. Sugretinus komponuotą ir liaudies muziką, kartais išryškėja netikėtos sąsajos, jos ne visuomet atitolusios viena nuo kitos. Tiesą sakant, neretai kai kurių liaudies dainų ar šokių ištakos glūdi XVII ar XVIII a. užrašytose ar sukurtose melodijose arba choreografijose.
 
Į Vilnių atvykstate su koncertu „Užburtas miškas“. Skamba paslaptingai... Kas vyks tame miške?
 
Jaunieji klausytojai bus pakviesti išskleisti savo vaizduotės sparnus ir kartu su manimi leistis į pasivaikščiojimą po užburtą mišką. Vedami neblėstančios François Couperino muzikos, čia sutiks įvairiausių būtybių...
 
Dėkoju už įdomų pokalbį.
 
 
 Nuotraukos – Susanna Drescher ir Vytauto Abramausko

Susiję įrašai

Daugiau straipsnių

Didiko palaikai – po bažnyčios slenksčiu

20241031

Lankydami artimųjų palaidojimo vietas žvelgiame žemyn – ten, kur į paskutinę kelionę buvo išlydėti artimieji. Jei tenka užlipti ant kapo su degančia žvakele, kurią norime gražiai pastatyti, daugelis mintyse atsiprašome artimųjų, kad teko peržengti laidojimo vietą. Tačiau retas iš mūsų žino, kad vienas iškiliausių Lietuvos didikų giminės atstovų – Lietuvos didysis etmonas ir Vilniaus vaivada Mykolas Kazimieras Pacas (1624–1682) išreiškė norą būti palaidotas ne garbingiausioje bažnyčios vietoje, o kaip nuodėmingas mirtingasis – kriptoje ties Šv. Petro ir Povilo bažnyčios slenksčiu. 

Plačiau

Praskleidus pasaulio meistrų tapybos parodos uždangą – kelios akimirkos iš pasirengimo naujajai parodai

20241108

2024 m. lapkričio 13 d. Valdovų rūmų muziejuje bus atidaroma paroda „Italų Renesansas iš Vavelio: Botticelli, Tiziano“, kurioje pristatysime penkis įspūdingiausius, Krokuvos Vavelio karališkosios pilies – Valstybinių meno rinkinių (Lenkija) kolekcijoje turimus Italijos Renesanso kūrėjų darbus.
 
Lankytojams paroda bus atverta nuo lapkričio 14 dienos.

Plačiau

Kultūros ministerijos inicijuota diskusija: didžiausią vertę mecenatystė kuria tarp lygiaverčių partnerių

20241108

Kultūros ministerija Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose inicijavo diskusiją „Tarp eilučių: kokį pokytį kuria mecenatai?“. Renginys, vykęs mecenato dr. Prano Kiznio paveikslų galerijoje, subūrė kultūros ir verslo atstovus bendram pokalbiui apie mecenatystės svarbą, iššūkius ir galimybes Lietuvoje.

Plačiau

Publikuota: 2024-10-07 14:10 Atnaujinta: 2024-10-14 16:06
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika