Archeologė Dovilė: „Svajojau dirbti muziejuje“

Dovilė Urbonavičiūtė-Jankauskienė, Valdovų rūmų muziejaus vyresnioji archeologė. Gyvenimo balansas tarp Viduramžių archeologijos aukso fondo ir unikalių kelionių – pokalbis su Dovile.

       Jau mokykloje, gal kokioje 9-oje klasėje, žinojau, kad stosiu į archeologiją. Baigusi mokyklą, tvirtai žinojau, kad archeologijos studijas Vilniaus universitete įrašysiu pirmu numeriu, po to apsidrausdama antru numeriu įrašiau istoriją, o trečiu, man atrodo, kultūros istoriją ir antropologiją. Įstojau į archeologiją. Viskas vyko pagal planą, tad šiandien esu archeologė. Kai baigiau studijas, viskas taip susidėliojo, kad pradėjau dirbti Lietuvos istorijos institute, Archeologijos skyriuje. Paskui kelis kartus keičiau darbovietes, bet visą laiką dirbau pagal specialybę. Visada kirbėjo mintis, kad labai norėčiau dirbti muziejuje. Vis ieškojau galimybių ir „prisibeldžiau“ – gavau tą vietą. 

        Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologinę medžiagą galima priskirti Lietuvos archeologijos Viduramžių ir Naujųjų laikų aukso fondui. Kadangi archeologinė medžiaga yra unikali, neretai – neturinti analogų Lietuvoje, tai išskirti vieną dominančią temą būtų sunku, norisi pasigilinti į daugelį ir įvairių temų, tyrinėti skirtingas radinių grupes. Pastaruoju metu dažniau dėmesys nukrypsta į ankstyvesnį laikotarpį, XIII a. pabaigos – XIV a. pradžios Ankstyvosios mūrinės pilies kontekstą, jos raidą, to meto kasdienybės istoriją. Kartu kyla klausimų ir dėl teritorijos raidos iki Ankstyvosios mūrinės pilies pastatymo. Kai tyrinėji tą ankstyvesnę medžiagą, supranti, kad archeologiniai radiniai suteikia tam tikrų užuominų apie šios vietos išskirtinumą dar iki šios pilies pastatymo, taigi tai viena iš temų, į kurią norėtųsi labiau pasigilinti. 

       Manau, reikėtų patikslinti. Paminėdama „sunkiąją“ muziką, turėjau omeny, ne metalą (nors ir jo pasiklausau), bet undergroundinę muziką su bliuzo, bliuzroko prieskoniais (juokiasi). Ši muzika yra tarsi kita mano asmenybės pusė: skirta apmąstymams, egzistenciniams klausimams gvildenti, tai tokia savotiška meditacija. Svarbu, žinoma, laiku sustoti, kad joje neliktum per ilgai. Konkrečių atlikėjų nepasakysiu, tai ir Doors’ai, ir melancholiškoji Chinawoman, ir daug kitų. Kai skamba toks „depresinis“ fonas, man labai gerai mąstosi (juokiasi). 

      Labiausiai įstrigę tie naujausi atradimai. Kadangi birželio mėnesį keliavome į Didžiąją Britaniją, ten visai neplanuotai atradome tokį Viduramžių kaimelį Penarto (angl. Penarth) miesto apylinkėse, netoli Kardifo, Velse. Šis atkurtas kaimelis yra nuošalioje vietoje, prie Kosmestono (angl. Cosmeston) ežero, turbūt todėl ir pavadintas tokiu pačiu pavadinimu. Viduramžių kaimelis atkurtas pagal archeologinių tyrimų medžiagą. Tai reiškia, kad visi pastatai, jų išplanavimas, netgi namų apyvokos daiktai yra autentiški arba atkurti pagal archeologiniuose kasinėjimuose rastus originalus, menančius XIV a. vidurio laikotarpį. Man, kaip archeologei, ši vieta paliko stiprų įspūdį, nes vaikštai ten ir supranti, kad turi galimybę pabūti visiškai autentiškoje, XIV a. menančioje vietoje. Tai kaip kelionė laiko mašina!  

       Įdomūs atradimai lankomose šalyse dažnai būna gamtoje, pavyzdžiui, piliakalniai, kuriuos gali aplankyti tiesiog „netyčia“ nusukęs nuo pagrindinės gatvės. Mano šeima jau priprato ir neprieštarauja, kad aš juos tempiu į archeologinius ir istorinius objektus (juokiasi).

       Nežinau, ar labai juokingas, bet tikrai įsimintinas. Kai pradėjau dirbti Valdovų rūmų muziejuje ir mano darbo vieta dar buvo Radvilų rūmų patalpose, kartą vasarą, kai dauguma darbuotojų atostogauja, atėjau į darbą ir visai nepagalvojau, kad reikia patikrinti, ar atjungta mūsų skyriaus patalpų signalizacija. Aš ramiai atėjau į savo kabinetą, atsidariau langą ir tik po kurio laiko supratau, kad kaukianti signalizacija yra mūsų pastato. Gerai, kad kituose aukštuose dar buvo žmonių, kurie suprato kas čia vyksta ir padėjo situaciją išspręsti (juokiasi).