Justina Ramanauskienė, Valdovų rūmų muziejaus Archeologijos rinkinio kuratorė. Dieną Justina rūpinasi muziejaus eksponatais, o laisvalaikiu neria į įvairius pomėgius – apie tai pokalbyje.
Justina, dirbate muziejaus Archeologijos rinkinio kuratore. Jame yra daugiau nei 140 tūkst. eksponatų, o iš viso per pusę milijono muziejinių vertybių. Kaip nepasimetate?
Tiesą sakant, būna visko. Ir vis dėlto dažniau jaučiuosi pasimetusi, nei atradusi „siūlo galą“ klaidžiodama painiuose archeologinių sluoksnių ir juose atrastų archeologinių vertybių labirintuose. Bet tuo man ir žavus mano darbas. Kai, pavyzdžiui, dirbdama su kokliais, bandydama atrasti trūkstamas jų dalis ar identifikuoti koklio paveikslą, „pasimetu“, tuomet palieku juos ramybėje kuriam laikui ir skiriu dėmesį kokiai nors kitai eksponatų grupei (metaliniams dirbiniams, buitinei keramikai ir pan.). Nors toks darbas gali pasirodyti labai rutiniškas ir nuobodus, vis dėlto jame tikrai netrūksta įvairovės.
Esate minėjusi, kad, norėdama pailsėti nuo įprastos darbo rutinos, mėgstate kurti trumpas istorijas muziejaus „Savaitės eksponato“ skilčiai. Turbūt esate sukaupusi užkulisių istorijų, susijusių su muziejaus eksponatais, apie kurias lankytojai nė nenutuokia?
Darbas muziejaus rinkinių fonduose suteikia galimybę pažinti muziejų ir jame saugomas vertybes gerokai plačiau ir įvairiau. Taip pat ir sužinoti jų radimo ar atsiradimo muziejuje aplinkybes. Muziejaus lankytojai nuolatinėje ekspozicijoje susipažįsta su išskirtiniais, etaloniniais eksponatais. Tačiau ne mažiau svarbūs ir reprezentatyvūs eksponatai yra saugomi saugyklose – jie dar laukia savo viešumo ir šlovės valandos. Šiuo metu esu susidomėjusi Valdovų rūmų aplinkoje per archeologinius tyrimus atrastomis Napoleono Didžiosios armijos uniforminėmis sagomis. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad kas čia tokio – saga kaip saga. Tik štai kiekvienas Napoleono kariuomenės dalinys turėjo skirtingą uniformą su skiriamaisiais ženklais, dalinio simbolika ir ant sagų įspaustu numeriu. Pagal numerį galima atsekti ir sužinoti daug įdomaus – koks tai dalinys, kas jame tarnavo, kokiame mūšyje dalyvavo ir pan.
Daugelį mūsų vertybių kiekvieną savaitę galima išvysti muziejaus interneto svetainėje, „Savaitės eksponato“ skiltyje, kaip ir prieš tai minėtas Napoleono Didžiosios armijos uniformines sagas.
Žinome, kad turite pomėgį fotografuoti. Kas dažniausiai patraukia akį ir priverčia spustelėti fotoaparato mygtuką?
Mano domėjimasis fotografija prasidėjo nuo maisto nuotraukų. Tam skyriau daug savo laisvo laiko: mokiausi ir gaminti, ir fotografuoti. Tad ką nors skanaus pagaminusi kurdavau kompozicijas ir ieškodavau to skaniausio kadro. Vėliau fotografuoti vien tik maistą ėmė darytis nuobodu, o dabar tai darau itin retai. Bet pati fotografija dar manęs nepaleidžia, o ir aš jos paleisti nenoriu. Tik laiko kol kas tam skirti labai daug nepavyksta. Bet kai jau imuosi, tai dažniausiai būna gatvės fotografija. Ypač mėgstu tai daryti kelionėse. Nuvykusi į kokį nors dar niekada nelankytą ar mažai žinomą miestą, vaikštau, dairausi ir fotografuoju. Man įdomus žmogus mieste: ką jis veikia, kaip jaučiasi, kaip bendrauja su jį supančia aplinka, kaip jį veikia aplinka.
Prieš metus atradote dar vieną hobį – bėgiojimą, o dabar ruošiatės pusmaratoniui?
Taip, ruošiuosi bėgti gegužės mėnesį vyksiančiame Vilniaus pusmaratonyje, bet bėgsiu tik pusę atkarpos – 10 kilometrų. Kol kas man tai gana ilga distancija. Bėgimą apibūdinčiau kaip rūpinimosi savimi išraišką. Tai ir sportas, ir meditacija. Poilsis per fizinį aktyvumą.
Įdomu, kad esate išleidusi savo tortų receptų knygą. Iš vienos pusės aktyvus sportas, iš kitos – tortai? Jeigu galėtumėte valgyti tik vieną tortą visą likusį gyvenimą, koks jis būtų?
Oi ne, vieno torto išskirti negalėčiau. Bet tikrai žinau, kad šiandien neatsisakyčiau didelės porcijos morkų torto.
Ačiū už pokalbį.