Labiausiai patikusius eksponatus parodose išsirenka ne tik lankytojai

 
Šią savaitę Valdovų rūmų muziejus atsisveikina net su dviem ‒ „Tarp būties ir atminties. Senieji Vilniaus pilių vaizdai“ bei Kazimiero Alchimavičiaus paveikslo „Gedimino laidotuvės“ ‒ parodomis. Su viena iš šių parodų kuratorių Gabija Tubelevičiūte kalbamės apie kūrinius, vertybes, kurios parodose sužavi ir jų organizatorius. Pasak kultūros istorikės, nebūtinai tai turi būti patys vertingiausi parodos darbai – širdžiai neįsakysi, ji kiekvieną kartą išsirenka savo favoritus.
 
–       Su paroda „Tarp būties ir atminties. Senieji Vilniaus pilių vaizdai“ atsisveikinsime sekmadienį. Surengta kelios dešimtys parodą lydinčių kultūros vakarų, diskusijų, ekskursijų ir kūrybinių užsiėmimų. Į du Parodų centro aukštus Valdovų rūmų muziejus surinko gražiausius, įdomiausius, vertingiausius eksponatus, kurie parodė, kad Vilniaus pilių teritorija, o kartu ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai buvo svarbūs visais laikais, net ir tada, kai okupantų valdžia Vilniuje drastiškai naikino istorinį kraštovaizdį. Esate viena iš šios parodos kuratorių ir kalbamės apie jūsų asmeninį požiūrį į eksponatus.
 
Neišvengiamai parodoje atsiranda asmeninis santykis. Pavyzdžiui, šioje parodoje mane visada priverčia nusišypsoti Juozapo Kamarausko akvarelės. Jos tokios spalvingos! Žinomas Lietuvos dailininkas, architektas ir inžinierius J. Kamarauskas buvo vienas ryškiausių XIX a. pabaigos – XX a. pirmos pusės menininkų, jo darbus laikome pirmosiomis Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų atkūrimo meninėmis vizijomis. J. Kamarausko indėlį į Vilniaus pilių atminties puoselėjimą įvertino ir dr. Jonas Basanavičius. Jo teigimu, iš šių architekto ir dailininko kūrinių buvo galima suformuoti ištisą galeriją, kuri galėtų papasakoti Lietuvos istoriją. Tokiu būdu netiesiogiai sakoma, kad Vilniaus pilys buvo suvokiamos kaip svarbi ir neatsiejama Lietuvos valstybingumo dalis. Akvarelėse, tiesa, esama ir daug romantiškų detalių: prie XVI a. renesansinių rūmų – Vytautas Didysis, valdęs XV a. pirmoje pusėje, moterys, dėvinčios tautinius drabužius, plėvesuojanti trispalvė, kažkur matyti skelbimų lenta, koplytstulpiai – paveiksluose gausu detalių, smagu tyrinėti.
 
–       Patys svarbiausi parodoje Martyno Knakfuso ir Pranciškaus Smuglevičiaus darbai. Pagal juose užfiksuotus piešinius šiandien matome atkurtus Valdovų rūmus.
 
Žinoma, kad jie – patys svarbiausi. Martynas Knakfusas ir Pranciškus Smuglevičius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovo rezidenciją piešė XVIII a. pabaigoje, kai rūmai dar stovėjo, nors Lietuvos ir Lenkijos valdovai juose neberezidavo jau nuo XVII a. vidurio. Mums svarbu, kad menininkai piešė „iš natūros“, žvelgė, matavo akimis... Šių autorių darbai – kartu ir labai skirtingi. Pavyzdžiui, P. Smuglevičiaus akvarelėse pavaizduota reali to meto rūmų būklė, galime įvertinti, kaip stipriai rūmai nukentėjo po 1655 m. maskolių antpuolių ir po jų sekusios rūmų apleisties, matyti net įtrūkimai sienose. O M. Knakfuso piešinys – labiau architektūrinis, tikslesnių proporcijų, pažymėtas netgi vietomis nukritęs tinkas, lyg būtų piešta rūmų remonto ar kitokio projekto vizualizacija. Ir būtent pastarasis parodoje sudomino dailės tyrinėtojus. Dailės istorikė akad. dr. Rūta Janonienė viename iš parodą lydinčių kultūros programos vakarų dalijosi, kad, parodoje atidžiau pažvelgus į daugelį kūrinių, atrandama vis naujų dalykų, pavyzdžiui, minėto su M. Knakfusu sieto piešinio autorystę galbūt galima būtų priskirti netgi žymiausiam Lietuvos XVIII a. architektui Laurynui Gucevičiui. Po piešiniais yra prancūzų kalba ranka užrašytų paaiškinimų, todėl tiriama, ar jie – autoriaus, ar galėjo būti padaryti ir vėliau. Tokios mįslės ‒ lyg detektyvas, uždega giliau domėtis, ieškoti „kaltininko“.
 
–       Kiekvienoje parodoje žmonės randa vieną ar kelis eksponatus, kuriuos nejučia išsineša atmintyje. O parodos kuratoriai?
 
Mes dar iki parodos aiškinamės kiekvieno eksponato istoriją, vertę, grožį. Tačiau turime ir savo numylėtinių – tai neišvengiama, žmogiška (juokiasi). Pavyzdžiui, mane, dar prieš atidarant parodą, sužavėjo planas iš Berlyno – jis mažai žinomas Lietuvoje, pagal kilmės vietą su kolege, kartu parodą kuruojančia kultūros istorike Rita Lelekauskaite-Karliene, priskyrėme šį žemėlapį Prūsijos kartografams. Jis įdomus tuo, jog sukurtas XVIII a. pabaigoje, kai apleisti rūmai dar stovėjo, bet pats žemėlapis nubraižytas taip tvarkingai, „schemiškai“, kad juokinga, kaip netiksliai vaizduojamas Viduramžių miesto struktūrą turintis Vilnius, Katedra, gatvės, Žemutinės ir Aukštutinės pilių teritorijos. Tiesa, šiame plane stebina Valdovų rūmai – labai aiški U raidės pastato forma, abstrahuotas brėžinys.
 
Man dar įdomus M. Knakfuso arba L. Gucevičiaus sukurtas pilininko jurisdikos planas, puikiai atspindintis XVIII a. pabaigos Valdovų rūmų būklę. Plane vaizduojamas Valdovų rūmų pastatas, kuriame išskirtos posesijos, surašyti jų numeriai (sužymėtos nuomojamos gyvenamosios valdos). Šis planas ir kiti aprašymai atskleidžia, kad XVIII a. antroje pusėje apgriautuose rūmuose gyveno pačių įvairiausių socialinių sluoksnių žmonės: muzikantai, dvasininkai, pirkliai… Ir šie nuomininkai, kaip rašoma, buvo bene labiausiai prasiskolinę už nuomą ir kitus mokesčius Vilniaus gyventojai.
 
–       Ar nutinka taip, kad į parodą atėjęs lankytojas atskleidžia nežinomų faktų, ir ar turėjote tokių patirčių parodoje „Tarp būties ir atminties. Senieji Vilniaus pilių vaizdai“?
 
Tokių atvejų pasitaiko rečiau, tačiau parodą lydinčiuose kultūros programos vakaruose sužinome ir tokių dalykų, kurie dar viešai neskelbiami, bet yra intensyviai tyrinėjami, keliamos hipotezės. Pavyzdžiui, parodoje esama kelių planų, atskleidžiančių carinės Rusijos valdymo laikotarpį, kai Vilniaus pilių teritorijoje buvo suformuota karinė tvirtovė. Mažai kas apie tai žino, o juo labiau – kalba. Tvirtovė buvo įkurta apie 1830–1831 m., beje, plečiant įtvirtinimus nugriauti Žemutinės pilies vartai ir Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo rūmai. Mūsų muziejuje vykusioje dr. Valdo Rakučio paskaitoje išgirdome įdomų pasakojimą, kaip tvirtovė buvo kuriama. Jos sienos buvo beveik dviejų metrų skersmens pylimas, negana to – aplink fortą buvo draudžiama vaikščioti, prie jo priartėti. Todėl ir 1863–1864 m. sukilimo dalyvių vadai, matyt, neatsitiktinai slapčia buvo palaidoti ant Aukštutinės pilies kalno, t. y. tvirtovės teritorijoje, kad žmonės neturėtų galimybės pagerbti nužudytųjų... Panašūs įtvirtinimai šiandien išlikę Daugpilyje, kadangi abi tvirtoves projektavo tas pats autorius. 1878 m. pati carinė Rusija įtvirtinimus nugriovė, kaip nereikalingus.
 
–       Ačiū, Gabija, už atvirumą ir dalijimasi širdžiai mielais eksponatais. Tačiau jūs esate ir kitos šiuo metu veikiančios parodos – Kazimiero Alchimavičiaus paveikslo „Gedimino laidotuvės“ – kuratorė. Su šia paroda taip pat atsisveikiname, ji veiks tik iki sekmadienio. Kokie Jūsų įspūdžiai baigiantis parodai?
 
Atrodė, kiek čia gali pasakyti apie vieną paveikslą? Taip, jis – įspūdingo dydžio, jo turinys ir simbolika išnarplioti iki smulkiausių detalių, tačiau džiaugiuosi, kad Valdovų rūmų muziejus parengė išskirtinę parodą lydinčią kultūros programą. Man, pavyzdžiui, labai patiko prof. Vykinto Vaitkevičiaus paskaita apie valdovų palaidojimų tradicijas Viduramžiais. V. Vaitkevičius kėlė hipotezę, kad ikikrikščioniškais laikais Lietuvos valdovai buvo laidojami Vilniuje, Šventaragio slėnyje. Tačiau jų kapų nerasime, nes tuo metu buvo įprasta deginti kūnus. Taigi, ši vieno paveikslo paroda dar kartą privertė susimąstyti apie Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino mirties ir palaidojimo aplinkybes: Vilniaus Kalnų parko teritorijoje yra Gedimino kapo kalnas, bet valdovo amžinojo poilsio vietos galbūt ten nerasime. Svarbu paminėti, kad istoriniai šaltiniai byloja ir apie Gedimino sūnų – Algirdo ir Kęstučio – sudeginimus. Rengiant parodą, teko nemažai laiko skirti Viduramžių kronikų, mokslininkų parengtų archeologijos, mitologijos tekstų studijavimui. Buvo įdomu sužinoti, kad atskirose, ne kolektyvinėse laužavietėse buvo deginami tik valdovai ar kiti kilmingesni asmenys. Tam reikėjo daug medienos, o ji buvo vertinama. Atrodo, kaip taip gali būti? Juk gal daugiau nei pusę Lietuvos teritorijos tuo metu dengė miškai?..
 
Paskutinis šios parodos renginys vyks ketvirtadienį, sausio 11 d., 18.00 val. Istorikai ir kultūros tyrinėtojai apibendrins pirmojo Vilniaus paminėjimo 1323 m. Gedimino laiškuose metus. Dalyvaus prof. dr. Rimvydas Petrauskas, prof. dr. Vykintas Vaitkevičius, dr. Vydas Dolinskas, moderuos dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė. Taigi, kviečiu atvykti į Valdovų rūmų muziejų ir pamatyti, išgirsti, įsimylėti (šypsosi)…
 
–       Ačiū už pokalbį.
 

Susiję įrašai

Daugiau straipsnių

Dr. Tomos Zarankaitės-Margienės ir kolegų archeologų knyga – „Top 30“ knygų sąraše!

20240614

15min.lt vyr. redaktoriaus pavaduotojas Audrius Ožalas parengė 30-ies geriausių negrožinės literatūros knygų sąrašą. Labai džiaugiamės, kad Valdovų rūmų muziejaus kultūros istorikė dr. Toma Zarankaitė-Margienė, kartu su kitais autoriais – dr. Giedre Piličiauskiene ir dr. Povilu Blaževičiumi, išrinkta kaip vieno geriausių leidinių autorė. Kolektyvinė monografija „Šunys Lietuvoje XIII–XVIII amžiuje“ (Vilniaus universiteto leidykla) buvo pristatyta šiais metais per knygų mugę.

Plačiau

Vasarą Valdovų rūmų muziejus dirba ilgiau!

20240531

Pradedame vasaros sezoną, kuris bus pilnas puikios muzikos, kino bei istorijos. Taip pat ilgėja muziejaus darbo laikas ir jame galėsite apsilankyti visomis savaitės dienomis!

MUZIEJAUS DARBO LAIKAS VASARĄ (birželio 1 d. – rugpjūčio 31 d.):
I, II, III, VII 10.00–18.00
IV, V, VI 10.00–20.00
 

Plačiau

Publikuota: 2024-01-11 10:44 Atnaujinta: 2024-01-11 11:07
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika