Publikuota 20230911
#pažinkmus – Gintarė Tadarovska, Valdovų rūmų muziejaus projektų vadovė. Gintarė su vėjeliu lekia ne tik muziejaus koridoriais, tačiau ir po darbo – daugiau apie tai pokalbyje.
Anksčiau muziejuje dirbote Parodų ir leidybos skyriuje, o dabar esate Bendrųjų reikalų skyriaus dalis. Kas lėmė šį pokytį?
Valdovų rūmų muziejuje su stabtelėjimu motinystei dirbu jau beveik dešimtmetį. Visas šis laikas buvo labai dinamiškas ir nepaprastai įdomus. Be to, naudingas savęs pažinimo prasme. Nors mokykloje daugybe metų vaidinau teatre, čia supratau, kad labai nemėgstu kalbėti prieš auditoriją. Ir priešingai – laikiau save gana išsiblaškiusia, o darbinė patirtis įrodė, kad galiu puikiai planuoti ir koordinuoti projektus. Tačiau pokyčius lėmė ne tik mano vidinės nuostatos. Muziejaus vadovybė reaguoja į darbuotojų lūkesčius ir visada įvertina vidinius resursus, tad tikrai nesu išskirtinis atvejis. Turime talentingų darbuotojų, kurie, pradėję dirbti kaip ekspozicijų konsultantai, šiandien – edukacijos, parodų skyriuose dirbantys specialistai. Dar dažnesni karjeros pokyčiai vyksta skyrių viduje. Labai džiaugiuosi, kad muziejus sudaro galimybes augti ir pasitiki mumis. Tai, mano manymu, geriausias darbuotojo įvertinimas, pagrindinis motyvacijos šaltinis ir pagrindinė „valiuta“.
2023 metai Valdovų rūmams yra itin intensyvūs dėl šiais metais švenčiamo Vilniaus 700 metų jubiliejaus. Ta proga rengiamos parodos ir renginiai, mieste netrūksta tarptautinių renginių. Koks buvo Jūsų įdomiausias ar labiausiai įkvėpęs projektas ar paroda?
Išties, sunku prisiminti labiau intensyvų laikotarpį nei praėjusieji ir šie metai. 2022 m. vasario 16 d. Valdovų rūmų muziejuje atverta Baroko skulptūros meistrus iš Lvivo pristatanti paroda, kuri buvo ir viena pirmųjų žvakučių ant jubiliejinio Vilniaus torto. Be to, kad paroda atidaryta likus kelioms dienų iki karo Ukrainoje, ji akivaizdžiai liudijo siaubingas Ukrainos paveldo netektis sovietmečiu ir kartu sudarė galimybę susipažinti su Johanu Georgu Pinzeliu – vienu paslaptingiausių menininkų Europos dailės istorijoje, taip pat vienu žymiausių Europos vėlyvojo Baroko skulptorių. Manau, ji dar ilgam išliks mano atmintyje.
Kokia yra jūsų vizija ar svajonė, kurią norėtumėte įgyvendinti muziejuje?
Šventai tikiu posakiu, kad kultūra strategiją valgo pusryčiams, tad visų pirma, kuo daugiau dėmesio noriu skirti organizacinei kultūrai – mūsų vertybėms, darbuotojų ugdymo programai. Sąmoningai, tikslingai ir įtraukiančiai formuoti organizacinę kultūrą yra didelis iššūkis, reikalaujantis nuoseklaus plano ir nemažai priemonių, tad tai laikau ateities svajone.
Kitą ateities planų dalį siečiau su muziejaus paslaugų prieinamumo didinimu. Turiu omenyje ne tik individualių poreikių turinčius lankytojus, norėčiau, kad muziejus taptų kiek įmanoma draugiškesnis ir patiems mažiausiems mūsų lankytojams.
Muziejaus bendruomenė žino, kad esate įvairių sporto šakų entuziastė. Kas padeda atsipalaiduoti ir atstatyti energiją?
Visos mano mėgstamos sporto šakos – aktyvios ir padedančios „pabėgti“, bėda tik ta, kad turiu atiduoti tam nemažai energijos. Vasarą, jeigu tik pučia tinkami vėjai, buriuoju. Žiemą, kurios labai nelaukiu, galiu išgyventi tik dėl minties, kad važiuosiu į kalnus slidinėti. Na, o trečiasis, sezonui nepavaldus, mano sportas – lauko tenisas.
Ačiū už pokalbį.
