Publikuota 20230629
Eglė Nemeikaitė, Valdovų rūmų muziejaus Renginių skyriaus kultūrinių renginių koordinatorė. Apie teleskopus bei kūrybos ir kelionių santykį – interviu su Egle.
Dirbant Valdovų rūmų muziejuje nėra nė vienos tokios pat dienos. Kuo jums įdomus šis darbas?
Dirbdama Valdovų rūmuose, jaučiuosi Lietuvai svarbių įvykių sūkuryje. Įdomiausia įsitraukti į valstybinės reikšmės protokolinius renginius, nes suprantu, kaip tai svarbu formuojant Lietuvos įvaizdį. Kai įgyvendiname muziejaus renginius ar festivalius, jaučiuosi kaip įkopusi į kalną. Tada atsisuki atgal ir matai, kiek daug nueita ir kokia įspūdinga bei įvairi panorama.
Esate perėjusi pėsčiomis Šv. Jokūbo kelią pajūriu, o neseniai keliavote ir kitu maršrutu nuo Porto iki Santjago. Kas jus įkvėpė eiti?
Savarankiškos kelionės yra neatsiejama mano gyvenimo dalis. Net negaliu pasakyti, kada užplūdo įkvėpimas, nes, kiek save prisimenu, visada norėjau keliauti. Pirmą kartą rimčiau pėsčiomis pasivaikščiojau, kai buvau Patagonijoje (Pietų Amerikoje). Patiko, bet kasdien pradėti ir baigti tame pačiame taške atrodė monotoniška. Todėl ir patraukė Šv. Jokūbo kelias. Juo einant nereikia grįžti ten, kur tą dieną pradėjai, be to, yra saugu. Manau, tai suteikia labai didelį laisvės pojūtį, kartu kiekviena diena yra kaip atskira maža kelionė.
Ar jūsų asmeninė patirtis, kelionė Šv. Jokūbo keliu, paveikė jūsų, kaip renginių koordinatorės, darbą?
Kelyje, kaip ir koordinuojant renginius, kiekviena diena yra naujas nuotykis. Viena iš įžvalgų po paskutinės kelionės – net jei vakar buvo puikiai įgyvendintas renginys, rytoj jis bus kitoks ir nereikia turėti lūkesčių, kad pavyks pakartoti. Geriau kasdien pažiūrėti į situaciją naujai, kad ir kaip sekėsi vakar. Manau, tai gali atnešti naujų vėjų ir truputį lengvumo.
Mažai kas žino, tačiau esate ir žvaigždžių gidė.
Prieš daug metų sau pažadėjau, kad kai turėsiu savo namus, nusipirksiu teleskopą dar prieš pirkdama lovą. Taip jau atsitiko, kad savų namų dar neturiu, o teleskopai jau du. Nors dangaus stebėjimas yra mano poilsio forma, retkarčiais dalyvauju projektuose ir mėgaujuosi rodydama kosmoso platybes kitiems.
Kokia yra jūsų mėgstamiausia kelionė ar maršrutas, kuriuo esate ėjusi?
Sunku išskirti vieną, galėčiau sudaryti gana ilgą sąrašą lygiaverčių patirčių. Šįkart, kad jau apie kalnus palyginimą sakiau, tai prisiminiau, kai nakvojau „Albergue la cabaña del abuelo peuto“. Ten gyvena išmintingas senelis ir visiems mums, keliautojams, sakė nepamiršti užlipus ant kalno atsisukti atgal ir pažiūrėti, kiek įveikėme. Taip ir liko ši frazė kažkur giliai užrašyta. Taip pat patiko vaikščioti Laplandijoje, kai nesimatė, kur baigiasi dangus, o kur prasideda žemė. Toks jausmas, lyg būčiau buvusi vakuume.
Na, bet toli ieškoti gerų patirčių nereikia, pasivaikščioti galima ir aplink Vilnių. Ypač mėgavausi pirmą kartą eidama maršrutu šalia Grabijolų kaimo ar Vilsos upelio krioklių.
Muziejuje visad daug veiksmo, kaip nepametate savęs, kai vyksta tiek daug renginių?
Tikriausiai kartais pametu. Turbūt tai žmogiška. Kartais po sunkesnių dienų koordinuojant renginius pagalvoju apie tai, kad dirbu pačioje Vilniaus širdyje, kur tiek daug gyvenimų nugyventa. O įrodymų apie šiuos gyvenimus muziejuje turime tiek daug! Tada mano kasdieniai iššūkiai atrodo mažesni ir paprastesni.
Ačiū už pokalbį.
