Rugsėjo 9 d. sukako 90 metų, kai Judrėnuose (dab. Telšių r., Viešvienų sen.) gimė viena ryškiausių Lietuvos pokario archeologijos asmenybių – Adolfas Tautavičius. Jis paliko reikšmingą pėdsaką Vilniaus senamiesčio, ypač Žemutinės pilies teritorijos ir svarbiausio objekto joje – Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos – tyrimuose.
Baigęs mokyklą Telšiuose, A. Tautavičius trumpai mokytojavo Gegrėnuose ir Alsėdžiuose, 1945 m. įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultetą. Jį 1950 m. baigė su pagyrimu, įgijo istoriko kvalifikaciją. Dar besimokydamas universitete pradėjo dirbti: iš pradžių – Vilniaus etnografijos muziejuje, nuo 1947 m. – Lietuvos istorijos institute. Ši įstaiga tapo pagrindine darboviete ilgiems dešimtmečiams. Nors buvo tikras žemaitis, pradėjo gilintis į Rytų Lietuvos materialinę kultūrą geležies amžiuje, kasinėjo pilkapius. Aspirantūrą vainikavo disertacija „Rytų Lietuva m. e. pirmajame tūkstantmetyje“, apginta 1954 metais.
Tačiau jaunas instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis, istorijos mokslų kandidatas buvo nukreiptas kasinėti visai kitokio laikotarpio objekto – Vilniaus Žemutinės pilies. Joje per septynerius metus (1955–1961) teritorijoje tarp Pilies kalno ir Naujojo arsenalo šiaurinės dalies buvo ištirtas apie 2 500 kv. m plotas su Šv. Onos ir Barboros bažnyčios liekanomis, XIV–XV a. mediniais pastatais, akmenimis grįsta gatve ir, be abejo, daugybe radinių iš tada dar menkai ištirto valstybės laikotarpio.
Taip A. Tautavičius tapo ir XIII–XVII a. materialinės kultūros specialistu, išgarsėjo kaip tyrinėtojas, galintis sėkmingai vadovauti nemažai ekspedicijai. 1962 m. Archeologijos sektoriaus vedėjui P. Kulikauskui perėjus dirbti i Vilniaus universitetą, A. Tautavičius tapo naujuoju sektoriaus vedėju. 1987 m. atsistatydino iš vedėjo pareigų ir veikiai įsijungė į institute sudarytą Vilniaus Žemutinės pilies archeologinių tyrimų grupę, tapo archeologinių kasinėjimų vadovu (nuo 1993 m. – Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ Archeologijos skyriaus vedėju). 1997 m. gavo habilituoto daktaro mokslo laipsnį už knygos apie vidurinį geležies amžių Lietuvoje pagrindu parengtą habilitacinį darbą.
Pilių tyrimų centre A. Tautavičius triūsė iki 2001 m., iki pat pensijos. Tačiau ryšių su archeologija nenutraukė: konsultavo kolegas archeologus, domėjosi pasirodančia archeologine literatūra, pildė jos bibliografiją, parašė atsiminimus – dabar jie yra svarbus Lietuvos archeologijos šaltinis (rankraštis saugomas Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose, kuris ketina jį publikuoti).
Labai vertingi A. Tautavičiaus Lietuvos archeologijos ir įvairių archeologų bibliografijos darbai. Viena pagrindinių jo tyrimų temų buvo vidurinio geležies amžiaus problematika, tačiau itin daug dėmesio skyrė Vilniaus Žemutinės pilies ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų archeologinės medžiagos analizei. Ne mažiau svarbios ir kitos jį dominusios temos: Lietuvos archeologijos istorija, archeologinės medžiagos kaupimas ir sisteminimas, atlasų sudarymas.
Kaip mena kolegos, A. Tautavičius visą laiką buvo ir visuomenės švietėjas, archeologinių atradimų populiarintojas, įvairių leidinių archeologinių dalių redaktorius. Jis rasdavo laiko parašyti tiek nedidelius straipsnelius į enciklopedijas, tiek ir didesnius – į respublikinę ar vietinę spaudą. Neretai įvairias archeologijos ir kitokias kultūros paveldo apsaugos problemas tekdavo ginti ir gyvu žodžiu. Nors neturėjo nuolatinės galimybės ugdyti kadrų dėstydamas universitete, ne vienas dabar dirbantis archeologas jį laiko savo mokytoju.
Parengta pagal Lietuvos archeologų draugijos informaciją ir Valdemaro Šimėno straipsnį „Adolfo Tautavičiaus indėlis į baltų genčių etninės istorijos tyrinėjimus“.
