2015 m. birželio mėnesį Vilniuje privačiai lankėsi vienas žymiausių nūdienos Lenkijos istorijos tyrinėtojų, didelis šiuolaikinės lenkų istoriografijos autoritetas, Lenkijos mokslų akademijos narys ir šios akademijos Tadeušo Manteufelio (Tadeusz Manteuffel) istorijos instituto – svarbiausios Lenkijos istorijos tyrinėjimo mokslinės institucijos – direktorius bei Varšuvos universiteto Istorijos instituto profesorius, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras Voicechas Stanislavas Krygseizenas (Wojciech Stanisław Kriegseisen). Prof. habil. dr. V. S. Krygseizenas – garsus ir produktyvus Abiejų Tautų Respublikos bajoriškosios savivaldos ir valstybės parlamentarizmo istorijos tyrinėtojas, Reformacijos ir konfesinių santykių Lenkijoje bei Lietuvoje ir saksų Vetinų dinastijos valdymo Respublikoje žinovas, Naujųjų laikų Europos istorijos specialistas. Profesorius yra kelių solidžių mokslinių monografijų, daugybės mokslinių straipsnių autorius. Jis ištisą dešimtmetį buvo žymiausio Lenkijos istorijos periodinio leidinio „Kwartalnik Historyczny“ vyriausiasis redaktorius.
Kartu su prof. V. S. Krygseizenu Vilniuje lankėsi ir jo žmona, taip pat labai garsi ir aktyvi lenkų istorikė, daug dėmesio savo tyrinėjimuose skirianti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės praeities refleksijoms, Varšuvos universiteto Istorijos fakulteto profesorė habilituota humanitarinių mokslų daktarė Uršula (Urszula) Augustyniak, apdovanota ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“.
Lenkų istoriografijos garsenybės dažnai vyksta į Lietuvą dalyvauti mokslinėse konferencijose, diskusijose, renginiuose, bendruose mokslinių tyrimų projektuose. Šiuokart jie privačiai keliavo po Lietuvą, lydimi garsių Lietuvos istorikų – profesorių Jūratės ir Zigmanto Kiaupų.
Vizito metu prof. V. S. Krygseizenas pirmą kartą apsilankė atkurtuose Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose, kuriuose jo žmona prof. U. Augustyniak buvo lankiusis jau anksčiau – dalyvavo mokslinėje konferencijoje.
Sugrįžęs į Varšuvą, prof. V. S. Krygseizenas atsiuntė Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktoriui dr. Vydui Dolinskui adresuotą laišką, kuriame teigė, jog negalėjo nepasidalyti Lietuvoje patirtais įspūdžiais. Savo laiške prof. V. S. Krygseizenas rašo:
„Noriu pradėti nuo to, kad turėdamas Varšuvos pilies atkūrimo ir kitų panašių rekonstrukcijų Lenkijoje patirties, buvau labai skeptiškai nusiteikęs dėl tokių iniciatyvų. Taip pat ir vadinamosios „Žemutinės pilies“ Vilniuje, arba Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų, rekonstrukcijos idėjos. Atsargiai žiūrėjau ir į vienareikšmiškai teigiamus šio objekto vertinimus, kuriuos po ankstesnio apsilankymo formulavo mano žmona Urszula Augustyniak.
Dabar, kai apžiūrėjau pastatą bei ekspozicijas, turiu patvirtinti, jog mano ankstesnė nuostata pasikeitė. Tiek architektūrinės substancijos rekonstrukcijos forma, tiek ir ekspozicija, mano nuomone, vertos labai aukšto įvertinimo, nors profesionalūs restauratoriai ir gali šią mano nuomonę palaikyti naivaus entuziazmo išraiška.
Didžiausią įspūdį man paliko ekspozicija, kurioje labai tinkamai sujungti edukaciniai ir estetiniai aspektai, kartu išvengiant tokiais atvejais dažnai pasitaikančio eksponatų pertekliaus bei perdėto didaktiškumo. Labiausiai patiko įspūdinga krosnių koklių kolekcija. Nors nesu šios srities specialistas, bet galiu teigti, kad tokio puikaus ir gerai išeksponuoto rinkinio turbūt niekada nesu matęs. Tik gaila, kad, be labai specializuoto leidinio, muziejaus knygyne nesuradau daugiau publikacijų su šių koklių atvaizdais. O juos tikrai verta rodyti ir populiarinti.
Baigdamas sveikinu muziejų, turintį tokį puikų pastatą bei ekspoziciją, kuri ilgai išliks mano atmintyje.“
