2012 m. gegužės 23 d., eidamas 86 gyvenimo metus, autoavarijoje netoli Lvovo (Ukraina) žuvo Borisas Grigorjevičius Voznickis (Boris Grigorjevič Voznitsky, Woźnicki, 1929–2012) – Ukrainos didvyris, Ukrainos muziejininkystės patriarchas, garsus paveldosaugininkas, didis Lietuvos ir jos muziejų bičiulis.
Ukrainos paveldo sergėtojas
Borisas Voznickis – visame pasaulyje žinomas vienas garsiausių bei labiausiai nusipelniusių Vakarų Ukrainos kultūros paveldo puoselėtojų ir muziejininkų, tarptautinės muziejų organizacijos ICOM Ukrainos nacionalinio komiteto ilgametis prezidentas, ICOM tarptautinės muziejų tarybos narys, Ukrainos menų akademijos garbės narys, Lvovo miesto garbės pilietis, Ukrainos ir Lenkijos nusipelnęs kultūros darbuotojas, Varšuvos menų akademijos ir Krokuvos aukštosios pedagogikos mokyklos garbės daktaras (Lenkija), Lvovo nacionalinės dailės galerijos direktorius, menotyrininkas, dailės istorikas.
B. Voznickis gimė 1926 m. balandžio 16 d. Ulbarovo kaime, tuometėje Lenkijoje (dabar – Ukrainos Rovno srities Dubno rajono Nahornajė kaimas). Kaip į sovietų armijos bausmės dalinį mobilizuotas karys dalyvavo Antrajame pasauliniame kare. Jam baigiantis pirmą kartą atvyko į Lietuvą. Sudėtingomis pokario sąlygomis Lvove bei Sankt Peterburge studijavo dailę ir meno istoriją, dirbo Lvovo muziejuose. 1962 m. paskirtas Lvovo nacionalinės dailės galerijos direktoriumi. Šiam muziejui, kuris vadovaujant B. Voznickiui tapo vienas didžiausių ir turtingiausių Ukrainoje, su pertrauka vadovavo 50 metų.
1962–1980 m. surengė keliasdešimt tiriamųjų ekspedicijų Vakarų Ukrainoje, aplankė daugelį Galicijos, Podolės, Voluinės ir kitų regionų bažnyčių, pilių, dvarų, rūmų, stengėsi į muziejaus globą perimti didžiausias meno vertybes (paveikslus, ikonas, skulptūras, taikomosios dailės kūrinius), pokario laikotarpiu paliktas be šeimininkų ir priežiūros. Teigiama, kad taip buvo išgelbėta apie 40 tūkst. meno kūrinių ir kitų vertybių, kurios šiandien priklauso Ukrainos kultūros ir meno paveldo aukso fondui bei yra svarbi pasaulio paveldo dalis.
B. Voznickio rūpesčiu pastaraisiais dešimtmečiais buvo suremontuota ir atstatyta daug Vakarų Ukrainos istorinių paminklų, įrengtos arba atnaujintos visos Lvovo nacionalinės dailės galerijos ekspozicijos. Vienas labiausiai vykusių projektų – tai Oleskos pilies muziejaus įrengimas. Tai labai gerai lankomas objektas visoje Ukrainoje. Prieš keletą metų Lvove baigti grafų Potockių rūmų rekonstrukcijos ir reprezentacinių interjerų atkūrimo darbai. Toliau įgyvendinami Podhorcų bei Zoločivo rezidencijų atstatymo projektai. Jie savo apimtimi yra vieni didžiausių Ukrainos kultūros paveldo puoselėjimo kontekste. Pokario laikotarpiu B. Voznickis daug prisidėjo prie Lvovo bernardinų ansamblio, Boimų koplyčios išsaugojimo, sukūrė daugelį ir šiandien veikiančių Lvovo muziejų bei jų ekspozicijų, įrengė muziejinių vertybių saugyklas Oleskos bernardinų vienuolyno ansamblyje.
Už nuopelnus Ukrainos kultūros ir meno paveldui B. Voznickis yra gavęs daug Ukrainos ir Lenkijos valstybinių bei visuomeninių apdovanojimų. 2005 m. jis Ukrainos prezidento Viktoro Juščenkos buvo pagerbtas Ukrainos didvyrio vardu ir apdovanotas aukščiausiu valstybės ordinu. B. Voznickiui taip pat paskirtos Ukrainos nacionalinė Taraso Ševčenkos ir Lenkijos valstybinė Jano Kochanovskio premijos. 2003 m. jam skirtas bendras lenkų ir ukrainiečių „Susitaikymo prizas“ už sunkiais sovietiniais metais saugotą bei gelbėtą ukrainiečių ir lenkų kultūros bei meno paveldą. 2004 m. apdovanotas Lenkijos Respublikos Nuopelnų ordino Komandoro kryžiumi. Tais pačiais metais lenkai sukūrė dokumentinį filmą „Paėjusio laiko sargybinis“ apie B. Voznickio pastangas sudėtingomis pokario sąlygomis išsaugoti senąjį Ukrainos, visos buvusios Abiejų Tautų Respublikos (t. y. Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės) paveldą ir muziejuje kaupti vertingiausius meno kūrinius. B. Voznickis – pirmasis Lenkijos restauratorių draugijos užsienio garbės narys, apdovanotas šios institucijos medaliu „Merentibus“.
B. Voznickis yra parašęs ir išleidęs knygų, skirtų XVIII a. Ukrainos architektūros ir dailės kūrėjams, Boimų kopyčiai Lvove ir Oleskos piliai, daugybę mokslinių ir švietėjiškų straipsnių archeologijos, ikonų tapybos, baroko skulptūros klausimais. Jis atributavo nemažai senosios dailės kūrinių, pasauliui pristatė įstabų vėlyvojo baroko skulptūros kūrėją Johaną Georgą Pincelį (Johan Georg Pinzel) ir jo unikalų kūrybos paveldą Vakarų Ukrainoje. Surengė daugybę parodų Ukrainoje ir užsienyje. Muziejininko ir paveldosaugininko B. Voznickio pėdomis pasekė jo duktė Larisa, Lvovo nacionalinės dailės galerijoje dirbanti restauratore.
Lietuvos bičiulis
Borisas Voznickis visada palaikė glaudžius ryšius, artimai bendradarbiavo su Lietuvos muziejininkais, derino su jais veiksmus bei pozicijas SSSR ir tarptautinėse muziejų organizacijose, buvo artimas Lietuvos dailės muziejaus direktoriaus Romualdo Budrio bičiulis. B. Voznickio dėka Lietuvos dailės muziejaus rinkiniai buvo papildyti Lietuvos nacionalinės dailės mokyklos pradininko Pranciškaus Smuglevičiaus vertingais paveikslais. Nuo 2004 m. jis konsultavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo projekto vykdytojus, taip pat Lietuvos architektus, tyrinėtojus ir muziejininkus išsamiai supažindino su Vakarų Ukrainoje vykdomais istorinių rezidencijų restauravimo bei pritaikymo muziejinėms funkcijoms darbais. 2005 m. B. Voznickis paskutinį kartą viešėjo Vilniuje, Taikomosios dailės muziejuje skaitė pranešimą „Ukrainos kultūros paminklų apsaugos problemos. Lvovo srities istorinės rezidencijos ir jų atkūrimas“. Lvove jis lietuvius visada priimdavo kaip artimus bičiulius arba netgi gimines, ukrainiečiams ir lietuviams akcentavo bendrą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldą, aistringai pasakojo apie Oleskos, Podhorcų, Zoločivo, Svyrių ir kitų senųjų pilių restauravimo darbus bei ateities planus, mėgo pats lydėti svečius po Vakarų Ukrainos pilis, sudarančias vadinamąją „Auksinę pasagą“, nuoširdžiai domėjosi Lietuvos paveldo ir muziejininkystės padėtimi. Žvelgdamas nuo Oleskos pilies kalno į šiaurę sakydavo, kad vos už kelių kilometrų matyti Vytauto laikų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija.
2008 m. B. Voznickio iniciatyva Lvove buvo surengta didelė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinių asmenybių portretų iš Lvovo ir Lucko muziejų rinkinių paroda, skirta Lietuvos tūkstantmečio jubiliejui paminėti. B. Voznickis svajojo šios parodos turtais pasidalyti su Lietuva, parodyti juos Vilniuje. Bendromis Lietuvos ir Ukrainos muziejininkų pastangomis pagaliau 2012 m. liepos 4 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų portretų iš Lvovo ir Lucko muziejų paroda bus atidaryta Vilniuje. B. Voznickis rengėsi atvykti į Vilnių ir atidaryti šią parodą, vyksiančią Lietuvos dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje (istoriniuose grafų Chodkevičių rūmuose). Pusė parodoje planuojamų rodyti senosios Lietuvos valstybės valdovų ir didikų portretų yra B. Voznickio vadovautos Lvovo nacionalinės dailės galerijos rinkinių eksponatai. Nemažą dalį kūrinių B. Voznickio valia teko nukabinti iš nuolatinių Lvovo muziejaus ekspozicijų, nes direktorius siekė, kad Vilniuje būtų pristatyta kuo išsamesnė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės praeitis eksponuojant garsių istorinių asmenybių portretus. 2012 m. liepos–spalio mėnesiais Vilniuje veiksianti paroda iš Ukrainos muziejų rinkinių taps didelės pagarbos, nuoširdaus dėkingumo ir šviesaus atminimo B. Voznickiui bei jo nenuilstamiems darbams ženklu. Planuojamas išleisti išsamus parodos katalogas bus dedikuotas velioniui – nuoširdžiam Lietuvos bičiuliui, įkūnijusiam istorinę ir gyvąją jungtį tarp Ukrainos ir Lietuvos, tarp ukrainiečių ir lietuvių, tarp Lvovo ir Vilniaus. Tad Boriso Voznickio netektis yra skaudi tiek Ukrainos, tiek Lenkijos ir Lietuvos kultūros visuomenei. Tačiau liko ir liks daugelio su B. Voznickiu turėjusių laimės pabendrauti žmonių atmintyje dažnai jo rankomis tiesiogine šio žodžio prasme atstatyti Ukrainos rūmai bei pilys, įrengti muziejai, išgelbėtos ir sukauptos unikalios vertybės, kultūrai ir paveldui pašvęsto gyvenimo šviesus pavyzdys.
