Senovinius instrumentus Šveicarijoje studijavusi ir dabar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose jais muzikuojanti Ieva Baublytė sako, kad to meto natose buvo užrašoma tik dalis to, ką reikia groti.
Ne kiekvienas šių dienų muzikantas, metęs akį į senovinėmis natomis užrašytą muzikos kūrinį, jį sugros. Ne tik natos kitokios, kitokie buvo ir muzikos instrumentai. Kartais pagal įrašus istoriniuose šaltiniuose net sunku suprasti, kaip jie atrodė.
I.Baublytė Šveicarijoje išmoko groti ir iš senovinės tabulatūros. „Pažvelgę į XV–XVI a. užrašytas natas, pamatysite, kad jos kitokios, kad raktai kitokie, o takto brūkšnių visai nėra. Mums dabar būtų sunku susivokti, nes natų ilgio sistema kadaise buvo visai kita, – pasakojo ji. – Kaip muzikantai ir dainininkai nesusipainiodavo? Taktą, muzikos tempą pasimatuodavo pagal savo širdies pulsą. XV a. dainininkai dainuodami viena ranka diriguodavo patys sau. Man tai labai gražu. Dainavimas atitinka žmogaus būseną – kaip plaka diriguojančiojo širdis, taip ir dainuojama. Vienas taktas atitikdavo vieną širdies dūžį. Todėl mes, studentai, žinojome, kad prieš tokią paskaitą negalima gerti kavos, nes tada visiems reikės labai greitai dainuoti.“
Ne viskas užrašyta
I.Baublytė penkerius metus Bazelio senosios muzikos institute (Schola Cantorum Basiliensis) studijavo viduramžių, Renesanso, ankstyvojo baroko muziką, išmoko groti įvairiomis išilginėmis fleitomis, senovine gotikine arfa, kornetu. „XV–XVII a. muziką atlikti sudėtinga dėl to, kad, norint ją groti, neužtenka tiksliai atlikti parašytų natų, – aiškino pašnekovė. – Kuo muzika senesnė, tuo mažiau natose užrašyta informacijos, daugiau vietos palikta interpretuoti, improvizuoti, ornamentuoti. Norint groti tokią muziką, reikia būti bent šiek tiek ją patyrinėjus. Lietuvoje tokių studijų nėra, tad labai džiaugiuosi, kad mane priėmė į Bazelio institutą. Ten mokytis suvažiuoja žmonės iš viso pasaulio.“
Pasak I.Baublytės, senovinę muziką greitai perpranta džiazo muzikantai, kuriems nesvetimas improvizavimo menas. „Yra labai daug XVI–XVII a. pradžios traktatų dainininkams, instrumentininkams, kur rašoma, kaip improvizuoti, ornamentuoti. Tarkim, parodyta šimtas pavyzdžių, kaip galima nuo do natos pereiti iki mi“, – pasakojo ji.
Arčiau valdovų
Virpindama mažutės gotikinės arfos (XV a. instrumento kopijos) stygas, pašnekovė garsais ir pasakojimu nukelia į Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų menes, kuriose netrūko muzikos. „Žinių išlikę nelabai daug, bet iš nuotrupų bandome atsekti. Man labai įdomu skaitinėti rūmų sąskaitų knygas. Iš jų galima sužinoti net apie muzikantus, – džiaugėsi pašnekovė. – Štai, rašoma, kad XV a. kunigaikštis Aleksandras mokėjo arfininkui iš Italijos, fleitininkui, vargonininkui, liutnininkui. Nors muzikantai laikyti amatininkais, bet aukštesnio statuso nei, tarkim, batsiuviai ar staliai. Jie buvo arčiau valdovų. Kunigaikščio Aleksandro sąskaitų knygose yra įrašas, kad buvo skirta pinigų cinkui pirkti.“ Dabar šis instrumentas vadinamas itališkai – kornetu. Jau tais laikais rūmuose buvo gana nemaža kapela. XVI a. ji vis didėjo. Yra žinoma, kad XVI a. Žygimanto Augusto dvare tarnavo žymus kompozitorius, grojęs liutnia, Valentinas Barfarkas.
Korneto neatskirsi nuo soprano
Šioje vietoje reikėtų pasiaiškinti, kas tai per instrumentai.
„Žmogaus balsas buvo laikomas pačiu tobuliausiu muzikos instrumentu, jį visi kiti privalėjo kuo labiau pamėgdžioti, – pasakojo pašnekovė. – Kornetas (medinis ragas) labiausiai primena žmogaus balsą, tad jis buvo labai populiarus, laikytas vienu gražiausių instrumentų. Kai groja geras kornetininkas ir kartu dainuoja sopranas, net sunku suprasti, kur žmogaus balsas, o kur korneto melodija. Panašius žmogaus balsui prilygstančius garsus dar galima išgauti ir medine senovine išilgine fleita. Anų laikų traktatuose rašyta, kad grojant fleita ar kornetu net galima buvo suprasti žodžius. Dabar nežinome, ar taip pasakyta metaforiškai, ar tiesiogiai, tačiau yra aprašyta būdų, kaip šiais instrumentais „kalbėti“. Jų muzika tikrai išraiškinga. Šią galimybę dabartiniai modernūs instrumentai jau pamiršo. Pasikeitė ir mūsų mąstymas, klausa atbuko gyvenant triukšmingame pasaulyje.“
Nei istorikai, nei muzikologai dabar negali atsakyti į klausimą, kodėl kornetai išnyko. „Kai kas sako, kad per marą išmirė visi kornetininkai. Ir instrumentas nutilo. Galbūt“, – sakė I.Baublytė.
Dvaruose populiari liutnia (perpjautos kriaušės formos styginis instrumentas) vėliau išvirto į kitokius modelius – mandolinas, gitaras.
Virpina orą
Pasiteiravus, kuo, tarkim, senovinė fleita skiriasi nuo dabartinės, I.Baublytė vardijo svarbiausius požymius. „Dabartinė yra iš metalo, senovinė buvo medinė. Kai instrumentas modernėjo, keitėsi konstrukcijos, atsirado visokių klapanų, instrumentu buvo galima groti vis garsiau. Fleita garsėjo, kaip ir viskas mūsų gyvenime, – pasakojo ji. – Man patinka tylesni ir subtilesni instrumentai. Fleitose, kornetuose per skylutes aš dar galiu jausti išeinantį orą, galiu įvairiai jį vibruoti, pagražinti, ko jau nepadarysi su naujaisiais instrumentais. Kai yra tik klapanas, jis būna paspaustas arba ne, pusinio varianto nėra. O senoviniuose galima jausti šį tarpinį variantą.“
Bažnyčia sukilo prieš muziką
Pasak pašnekovės, neteisinga manyti, kad jei senovinė muzika buvo tylesnė, subtilesnė, tai ji yra paprastesnė. „Kai Valdovų rūmuose rengiame senosios muzikos seminarus, sakome, kad į šią muziką reikia žvelgti labiau kaip į folklorinę, o ne klasikinę, – tikino pašnekovė. – Kitados būta labai virtuozinių kūrinių, penkiabalsių giesmių. Atlikėjai tiek pridėliodavo ornamentų, kad kažkuris popiežius Vatikane net sušaukė specialų susirinkimą dėl muzikos. Bažnyčia piktinosi, kad dėl muzikos sudėtingumo būdavo neįmanoma suprasti teksto. Net ketinta išguiti iš bažnyčių sudėtingas giesmes. Padėtį išgelbėjo vienas kompozitorius, parašęs gražias, aiškaus teksto mišias.“
Arfa grodavo vyrai
Arfa irgi didėjo, modernėjo. Dabartinė jau net su pedalais. „Mano gotikinė arfa yra nedidukė, diatoninė, tylesnio, subtilesnio garso. Senovinių arfų, kaip ir kitų styginių instrumentų, stygos būdavo žarninės, o ne metalinės, kaip dabar, – aiškino muzikė. – Bėgant amžiams arfa jau turėjo keletą eilių stygų. Taip ji buvo pritaikyta vėlesnių laikų muzikai, nes XVI–XVII a. jau reikėjo visų natų. Diatoninė arfa, kuri turėjo tik vieną tonaciją, pakitusiai muzikai jau netiko.“
Arfa buvo labai populiari aukštuomenėje. Ja grodavo dvaruose ir bažnyčiose tarnaujantys vyrai, tačiau jei vykdavo privatus vakaras rūmuose, arfos stygas virpindavo ir moterys. Tačiau I.Baublytė neaptiko žinių, kad mūsų valdovai būtų mokėję muzikuoti kokiais nors instrumentais.
„Vėliau, XVIII a., Prancūzijos karaliai jau mėgo groti, – pasakojo ji. – Tiesa, istoriniuose šaltiniuose yra žinia, kad prieš pat Žalgirio mūšį, 1409 m., didysis Kryžiuočių ordino magistras Ulrichas fon Jungingenas kunigaikščio Vytauto žmonai dovanojo labai prabangią dovaną – organetą (nešiojamus vargonėlius). Šis faktas yra apskritai vienas pirmųjų šio instrumento paminėjimų visoje Europoje. Tik nėra žinių, ar Vytautienė išmoko jais groti. Tačiau turėti prabangų muzikos instrumentą valdovams buvo garbės reikalas. Kaip ir išlaikyti dvare gerų muzikantų kapelą.“
Perpirkdavo kaip krepšininkus
Geri kviestiniai muzikantai kainuodavo nemažai. Nelengva buvo į žvarbų šiaurietišką kraštą pasikviesti italų instrumentininkų. Atlyginimas turėjo juos sudominti. Tačiau valdovams netrūko mecenatystės dvasios.
Yra žinoma, kad, pavyzdžiui, Bona Sforca iš Italijos atsivežė garsų vargonininką Alessandro Pesenti, kuriam daug mokėjo. Italas kartu tarnavo ir Vilniaus katedroje kanauninku bei vargonininku. Jam net buvo nukaltas medalis, kurio vienoje pusėje užrašyta „Alexander Pesentius Veronensis, canonocus Vilnensis etc.“
Pasak muzikologės Jūratės Trilupaitienės, Lietuvos didikus žavėjo Italijos menas. „Galbūt tą domėjimąsi skatino tuo metu plitusi gaji lietuvių kilmės iš romėnų teorija, tad ne vienas didikas veržėsi aplankyti tariamą protėvių žemę, susipažinti su jos menu, muzika“, – teigė ji. Istoriniuose šaltiniuose yra žinių, kad Vilniaus Žemutinėje pilyje 1551 m. muzikavo kunigaikščio Mikalojaus Radvilos Juodojo atlikėjai, tarp kurių buvo ir smuikininkų iš Italijos. Tai apskritai pirmas šio instrumento paminėjimas ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje bei aplinkiniuose kraštuose. Tad šiam Radvilai šiuo atveju nusileido net valdovo dvaras, kuriame smuikininkai pradėjo dirbti tik po aštuonerių metų.
„Atlikėjai keliaudavo kartu su valdovais. Pagyvendavo viename dvare, paskui – kitame. Kai juos išgirsdavo kitas valdovas, dažnai perpirkdavo, prikalbindavo likti pas jį. Muzikantai keliaudavo iš dvaro į dvarą. Panašiai kaip dabar krepšininkai“, – pridūrė I.Baublytė.
Žinios apie Žygimanto Augusto muzikinį gyvenimą ir mecenavimą sklido plačiai. Vilnietišką dvarą pasiekdavo geresnių gyvenimo sąlygų ieškantys muzikantai iš Vokietijos, Čekijos, Karaliaučiaus, Vienos, Vengrijos, Italijos, Nyderlandų.
Instrumentai – iš valstybės iždo
Kaip teigė J.Trilupaitienė, pirmaisiais valdovo Žygimanto Augusto gyvenimo Vilniuje metais jo kapelos giedotojų grupę sudarė 18 asmenų. Kiti Europos valdovai turėjo kapelijų, sudarytų maždaug iš 10 giedotojų ir muzikantų. Daugiau jų išlaikė tik popiežius Julijus III kapeloje giedojo bene 33 vyrai. Muzikuojama buvo ne tik didžiosiose rūmų menėse, bet ir kituose kambariuose. Atlygį muzikantams asmeniškai mokėjo ir Barbora Radvilaitė. Geriausi rūmų vokalistai daug ir dažnai giedojo per bažnytines apeigas Vilniaus katedroje. Dalis valstybės iždo pinigų buvo išleidžiama naujiems muzikos instrumentams įsigyti. Buvo perkami regaliai – maži ir didesni kilnojamieji vargonėliai, 1547 m. Niurnberge buvo nupirktos 8 fleitos, kažkokie neįvardijami nauji pučiamieji instrumentai. Buvo įsigyta trombonų, krumhornų, liutnių, timpanų ir kitokių to meto instrumentų. Kartu buvo perkami ir natų rinkiniai.
I.Baublytė apgailestavo, kad Vilniuje nebuvo natų spausdinimo leidyklos. Dėl to čia gyvenusių ir kūrusių kompozitorių kūrinių neišliko. „Ranka rašyti egzemplioriai pasimetė ir pradingo. Gaila, kad nebuvo natų spausdinimo tradicijos, kaip Prūsijoje, Vokietijoje, Italijoje. Pirmoji natų leidykla buvo atidaryta 1501 m. Venecijoje. Tad pas Žygimantą Augustą tarnavęs liutnininkas V.Bakfarkas savo kūrinių išlikimu rūpinosi pats, natų spausdintis važiavo į Krokuvą ir Lioną.“
Vazas lenkė ne daug kas
Pasak muzikologės, XVII a. Abiejų Tautų Respublikos muzikiniame gyvenime valdovų Vazų kapela buvo išskirtinis reiškinys Europoje. „Suburti tokią pajėgią kapelą, kuri ne tik neatsiliktų nuo didžiuosiuose Europos centruose gyvavusių kolektyvų, bet neretai netgi juos lenktų, buvo didelis iššūkis, – teigė J.Trilupaitienė. – Vazų kapela pusę amžiaus dominavo Vidurio ir Šiaurės Europoje. Vazų dėmesys muzikai buvo gerai žinomas Italijoje. Jie susirašinėjo su aukštais Bažnyčios hierarchais, didikais, aptarinėjo ir derėjosi dėl garsių, profesionalių muzikantų savo kapelijai. Elitinio kolektyvo muzikantai skleidė atlikimo meno naujoves, platino naują repertuarą.“ Vladislovas Vaza, skirtingai nei Žygimantas Augustas, buvo plačiai pasidairęs po Europą, jos dvaruose matęs daugybę muzikinių kolektyvų rengiamų pasirodymų. Tai, matyt, ir lėmė jo atsidavimą muzikai. Ne veltui Vazų dinastijos koplyčioje Krokuvoje, Vavelio katedroje, antkapinės plokštės išraižytos muzikos instrumentais. „Mums tai kartu yra ir informacija, kokiais instrumentais tuo metu buvo grojama“, – sakė I.Baublytė.
Įdomus faktas, kad 1602 m. Vilniuje atidengus šventojo Kazimiero karstą buvo rastos jo mėgstamos giesmės Marijai natos.
Jūratė Mičiulienė
