2011 m. rugsėjo 30 d., penktadienį, nuo 15 val. bus skaitomos viešos paskaitos apie Valentiną Bakfarką (Valentin Bakfark) – reikšmingą XVI a. Vidurio Rytų Europos liutnios muzikos atstovą. 17 val. vyks koncertas. Vengrijos ir Lietuvos muzikai atliks šio kompozitoriaus kūrinių.
Renginį „Liutnininkas Valentinas Bakfarkas. Lietuvos ir Vengrijos kultūriniai ryšiai Renesanso epochoje“ organizuoja Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, Vengrijos Respublikos ambasada, Lietuvos Stepono Batoro vengrų kultūros draugija.
Pranešimus skaitys tarptautinės Sebestyén Tinódi premijos laureatas, liutnininkas, muzikologas Endre Deák (Vengrija) ir habil. dr. Jūratė Trilupaitienė (Lietuva).
Žinomi senosios muzikos specialistai ir atlikėjai – Endre Deák (liutnia,Vengrija), Tamás Kobzos Kiss (liutnia,Vengrija), Ieva Baublytė (gotikinė arfa), Ieva Gaidamavičiūtė (sopranas) atliks V. Bakfarko ir jo epochos kompozitorių kūrinių.
Renginiai nemokami, tačiau maloniai prašome REGISTRUOTIS iš anksto. Registracija į paskaitas ir į koncertą vykdoma atskirai.
Klausytojai į viešas paskaitas bus įleidžiami nuo 14.30 iki 14.55 val., į koncertą – nuo 16.30 iki 16.55 val. Renginiai vyks Valdovų rūmų Renesansinėje audiencijų menėje.
Renginio rėmėjai – Vengrų institutas Taline, Vengrijos Respublikos vyriausybė, Vakarų Europos šalių vengrų draugijų sąjunga, Bethlen Gábor Alapkezelő Zrt.
Apie Valentiną Bakfarką
Valentinas Grefas Bakfarkas (Valentin Greff Bakfark) buvo reikšmingas XVI a. Vidurio Rytų Europos liutnios muzikos atstovas, tikras Renesanso epochos žmogus, sukaupęs muzikinę patirtį Šventosios Romos imperijos imperatoriaus, Vengrijos bei Lenkijos karalių ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių, Transilvanijos princo dvare. Jo kompozicijos priskiriamos prie vienų geriausių Renesanso kūrinių bei intavoliacijų.
V. G. Bakfarkas gimė vadinamajame „Karūnos“ mieste – Corona, Kronstadt, Brassó (dab. Brašovas Rumunijoje), kuriame anuo metu gyveno į Transilvaniją emigravę saksai. Būdamas gabus vaikas, jis kartu su tėvu Tomasu Bakfarku (Thomas Bakfark) buvo nusiųstas pas Vengrijos karalių Joną Zapojajį (János Szapolyai), kurio dvare gavo rimtą muzikinį išsilavinimą. Po karaliaus mirties 1540 m. jis liko tarnauti karaliaus našlės Izabelės Jogailaitės, Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo dukters bei Žygimanto Augusto sesers, dvare. Ji tapo liutnininko globėja. Lietuvos ir Lenkijos valdovo Žygimanto Augusto dvare V. G. Bakfarkas pasirodė 1549 m. gegužės mėnesį ir ten tarnavo šešiolika metų iki 1566-ųjų.
Tais metais jis susituokė su našle Kotryna Narbutaite iš Vilniaus, keliavo po Europą, atvyko į Lioną, kur 1553 m. buvo išleistas pirmasis kūrinių rinkinys liutniai. Po karaliaus dėdės Prūsijos kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio (Albrecht von Brandenburg) vizito į Vilnių užsimezgė labai artimas ryšys tarp muziko ir kunigaikščio, šis tapo jo globėju.
1566 m. Krokuvoje pasirodė antrasis liutnios muzikos rinkinys, dedikuotas valdovui, tačiau jam autorius savo kūrinių nepristatė. Liutnininkas nusprendė persikelti į Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Maksimilijono II (Maximilian II) dvarą Vienoje, kuriame pasiliko trejiems metams. Jo antroji santuoka su Julijana Taksaer (Juliana Taxaer) iš Insbruko buvo visiškai nežinoma ankstesniems tyrinėtojams. 1569 m. gruodžio mėnesį V. G. Bakfarkas išvyko į Paduvą, o neilgai trukus jis atsidūrė Gyulafehérváro mieste (dab. Alba Julija, Rumunija) Transilvanijos princo ir Vengrijos karaliaus Jono Zapojajo sūnaus Jono Zigmanto (János Zsigmond) dvare. Po jaunojo princo mirties V. G. Bakfarkas iš Transilvanijos grįžo į Paduvą, kur buvo likusi jo šeima. Čia apsigyveno šalia universiteto. V. G. Bakfarkas ir visa jo šeima mirė 1576 m. vasarą maro metu. Liutnininkas buvo palaidotas Šv. Lorenco (San Lorenco) bažnyčioje.
Endre Deák
Apie Endre Deák (Endrė Deakas)
Gimė 1952 m. gruodžio 24 d. Marosvásárhely mieste, Rumunijoje. Mokėsi savo gimtajame mieste. Griežti smuiku išmoko pradinėje mokykloje. Nuo 1971 iki 1974 m. studijavo pedagogiką ir įgijo muzikos mokytojo specialybę Georgo Dimos (George Dima) muzikos akademijoje Kolozsváre. E. Deakas yra vedęs, turi du vaikus.
Metus dirbo mokytoju, 1975 m. pradėjo dirbti Nagykároly miesto bendruomenės centre ir iki šiol ten dirba. Vadovauja chorams, groja liaudies ir kitokio stiliaus muzikos ansambliuose. 1977 m. E. Deakas įkūrė senosios muzikos ansamblį „Collegium“, kuris atlieka Renesanso epochos muzikos kūrinius. Jis dažniausiai groja liutnia. Pagrindinė jo repertuaro dalis – žymaus Transilvanijos liutnininko Valentino Bakfarko (Valentin Bakfark)kūriniai.
E. Deakas taip pat yra Transilvanijos muzikinės epochos, kai gyveno ir dirbo V. Bakfarkas, tyrinėtojas. Su savo ansambliu jis jau atliko keletą kūrinių iš iki šiol buvusių nežinomų rankraščių (rankraščiai iš Marosvásárhely, Gyulafehérvár, Brassó).
Jo darbai publikuojami tiek vietiniuose, tiek tarptautiniuose leidiniuose („Magyar Zene“, „Die Laute“).
Apie Jūratę Mariją Trilupaitienę
Muzikologė, Lietuvos kompozitorių sąjungos narė. 1968 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija). 1988 m. apgynė kandidatinę disertaciją „Protestantiška muzika Lietuvoje (XVI a. antroji–XVII a. pirmoji pusė)“. 1999 m. apgynė habilitacinį darbą „XVI–XVII a. Lietuvos bažnytinė muzika: konfesinių sąjūdžių poveikis jos raidai“, už kurį jai suteiktas habilituoto daktaro mokslo laipsnis.
Muzikologės mokslinių interesų sritis – muzikinis gyvenimas Lietuvoje nuo seniausių laikų iki XIX a. Ji dalyvauja respublikinėse ir tarptautinėse mokslinėse konferencijose. Skaitė pranešimus Upsalos, Lundo, Varšuvos, Krokuvos, Greifsvaldo universitetuose bei kitų institucijų rengtose konferencijose Krokuvoje, Maskvoje, Taline, Rygoje, Minske, Liubline, Leipcige, Bonoje ir kitur. Yra mokslo leidinių recenzentė ir sudarytoja. Skelbia straipsnius Lietuvos ir užsienio spaudoje.
Apie Kobzos Kiss Tamás (Kobzosas Kis Tamasas)
Gimė 1950 m. gegužės 30 d. Debrecene. Baigė fortepijono klasę, taip pat mokėsi groti gitara. Nuo 1986 m. dėsto Obudos liaudies muzikos mokykloje, nuo 1991 m. sausio mėnesio – šios mokyklos direktorius. Nuo 2007 m. dėsto kobzos specialybę Ferenco Listo (Ferenc Liszt) muzikos akademijoje. Yra daugelio straipsnių bei pranešimų autorius, rengė konferencijas muzikos mokymo temomis. Pelnė daug apdovanojimų, tarp jų – Vengrijos Respublikos Nuopelnų ordino Aukso kryžių (1998) bei Ferenco Listo apdovanojimą (2011).
