Istorikė Jolanta Karpavičienė tvirtina, kad moterys Lietuvos valdovų aplinkoje jau nuo Mindaugo laikų gyveno kur kas aktyvesnį visuomeninį gyvenimą nei bokštuose uždarytos slavų kunigaikštytės.
Apie Lietuvos valdovių gyvenimo būdą, aplinką, tradicijas pasakojusi Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktoriaus pavaduotoja istorikė J.Karpavičienė teigė, kad ir istoriniai šaltiniai, ir archeologiniai radiniai byloja apie seną mūsų priklausymą Vakarų civilizacijai: „Tai liudija aktyvus rūmų moterų gyvenimas, labai skyręsis nuo rytietiškų papročių. Pagal vakarietiško etiketo reikalavimus lietuvės dalyvaudavo viešuose priėmimuose, užsienio svečių garbei rengiamose vaišėse, iš pasiuntinių gaudavo dovanas ir pačios jomis apdovanodavo kitų šalių diplomatus.“
Istorikai, tirdami šeimos sanklodą (Lietuvoje dominavo mažoji šeima, o ne bendruomeninė struktūra, kaip rytinių slavų visuomenėse), socialinius, ekonominius ryšius, kultūros dalykus, per moters situaciją mūsų krašte mato tą patį europinį kontekstą kaip ir kitose Vakarų valstybėse. „Galiu drąsiai sakyti, kad moteris Lietuvoje jau nuo seno buvo europietė, - kalbėjo J.Karpavičienė. - Negalima visiškai atmesti ir bizantiškos kultūros įtakos (beje, viena veikli moteris - Jogailos motina, Tverės kunigaikštytė Julijona - XIV a. siekė, kad Lietuva taptų stačiatikiška šalimi), bet vis dėlto pas mus įsivyravo vakarietiška kultūra, ypač nuo XIV a. pabaigos priėmus krikštą. Daugelis reiškinių Lietuvoje net įgavo tam tikrus specifinius bruožus. Užsienio tyrinėtojai pažymi, kad mūsų moterų padėtį kai kuriais aspektais galima vertinti aukščiau nei Vakarų Europos moterų.“
Vakarietiški standartai
„Apie Mortą ir Mindaugą yra nedaug informacijos, tačiau istoriniuose šaltiniuose paminėta, kad karalienė dalyvavo Livonijos magistro priėmime“, - sakė J.Karpavičienė. Šio reiškinio užuomazga vėliau tapo taisykle.
„Mindaugas, komunikuodamas su Livonijos ordino magistru, siekdamas sau ir žmonai Mortai karūnos, pirmasis pradėjo diegti tam tikrus vakarietiško etiketo reikalavimus. Tai Lietuvą labai išskyrė iš slavų kraštų - Maskvos ir kitų Rusios kunigaikštysčių. Mūsų moterys nesėdėjo uždarytos bokštuose kaip slavų kunigaikštytės“, - aiškino J.Karpavičienė.
Kuo lietuvės skyrėsi nuo slavių, yra aprašęs ir Mykolas Lietuvis. „Mokslininkai nustatė šio asmens, kurį iš tiesų reikėtų vadinti Michalonu Lietuviu, kilmę ir tapatybę, - patikslino istorikė. - Iš Vilniaus apylinkių kilęs smulkus bajoras Vaclovas Mikalojaitis XVI a. viduryje parašė įdomų veikalą apie lietuvių, totorių ir maskvėnų papročius (deja, išliko tik 10 fragmentų). Lygindamas lietuvaites, totores ir maskvėnes autorius teigė, jog mūsiškės gyvena kitaip: jos aktyviai dalyvauja viešame gyvenime, naudojasi visomis vyrų teisėmis - valdo dvarus, miestus ir kaimus, lankosi vyrų sueigose, jodinėja. O rusų kunigaikštytės neprieinamos jokiam užsienio svečiui. Tokia Rusioje buvo tvarka.“
Istorikei konstatavus šią tiesą galima prisiminti, kad net XX amžiuje, sovietmečio laikais, Maskvos Kremliaus lyderiai pagal senas tradicijas beveik niekada nerodydavo visuomenei savo žmonų, išskyrus Michailą Gorbačiovą.
Pašnekovė priminė vienintelio žinomo Vytauto vaiko - Sofijos Vytautaitės, ištekintos už Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus I, - gyvenimą. „Sofija maždaug 35 metus gyveno Maskvoje. Pagal ten galiojusius papročius ji buvo, galima sakyti, nematoma, - pasakojo J.Karpavičienė. - Tik tapusi našle pradėjo labai aktyviai dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Su sosto įpėdiniu, tuomet dar mažamečiu sūnumi Vasilijumi Sofija lankėsi Lietuvoje ir pripažino Vytauto Didžiojo globą. Taip moteris įgyvendino velionio sutuoktinio valią (šis testamentu sūnaus globėju buvo paskyręs uošvį) ir padėjo tėvui pademonstruoti Lietuvos politinę viršenybę tuomet dar silpnos ir susiskaldžiusios Maskvos didžiosios kunigaikštystės atžvilgiu. Veikli Vytautaitė prisidėjo prie teisinės reformos tolimoje Rusioje įgyvendinimo, savarankiškai tvarkė turtinius reikalus, o būdama aštuoniasdešimties vadovavo Maskvos gynybai nuo totorių. Įdomu, kad net rusų istorikai tai traktuoja kaip vakarietės moters veiklą rusiškoje aplinkoje. Ir jiems tai neįprasta.“
Pirštinaitės Vytautienei
„Moterų dalyvavimas visuomeniniame gyvenime tapo ypač ryškus Vytauto laikais, - toliau kalbėjo istorikė. - Vytautas buvo tas valdovas, kuris tikslingai įgyvendino reformą - įdiegė vakarietiško dvaro struktūrą Lietuvoje. Pirmiausia tai buvo pragmatinis interesas sutvarkyti pareigūnų sistemą rūmuose, o kartu ir valstybės valdymo srityje. Taip atsirado dvaro maršalka, iždininkas, kiti rūmų, vėliau - ir valstybės valdininkai. Tačiau formavosi pareigybės, atliepiančios ir dvaro kultūros pasaulį. Jau nuo XV a. yra informacijos apie taurininkus, stalininkus, virtuvininkus, raikytojus, medžioklius. Ilgainiui šios pareigybės, kurias gaudavo Lietuvos didikai, tapo tik garbės titulais, bet jie liudijo stalo kultūros Lietuvoje ištakas. Minėtą pareigūnų sistemą papildė konkrečius įpareigojimus vykdę rūmų tarnautojai: vynininkai, siuvinėtojai, kambariniai. Tokia sistema, tik šiek tiek vėliau ir mažesne apimtimi, buvo perimta ir didžiųjų kunigaikštienių dvarų. Neatsiejama reprezentacinės kultūros dalimi laikytas keitimasis dovanomis, jų gaudavo ir moterys. Pavyzdžiui, esama įdomių faktų apie Onai Vytautienei užsieniečių rodytą dėmesį - Vokiečių ordino magistras jai siuntė klavikordą (tai ankstyviausias šio fortepijono prototipo paminėjimas Europoje) ir nedidelius portatyvinius vargonėlius. Ona yra gavusi dovanų ir įvairių papuošalų, Reino vyno, vynuogių, prieskonių, brangių audeklų, perlais siuvinėtų šilko pirštinaičių (jos laikytos karališku atributu; šių aksesuarų vertė viršydavo gero žirgo kainą). Ordinui ir kitų šalių valdovams bei jų žmonoms Ona taip pat siuntė dovanų. Įdomus faktas - kai gimė Jogailos ir Jadvygos pirmagimė Bonifacija, Vytautas ir Vytautienė padovanojo sidabro lopšį.“ Pasak J.Karpavičienės, kai kurie diplomatinio etiketo reikalavimai, tam tikros taisyklės, atsiradusios Vytauto laikais, gyvuoja ir šiandien. „Anuomet valstybės galią taip pat siekta demonstruoti valdovių kelionėmis. Antai į Ordino žemę 1400 m. išsirengusią Vytauto sutuoktinę lydėjo keturių šimtų žirgų gurguolė“, - pridūrė istorikė.
Atskiras valdovės dvaras
„Nuo XIV a. pabaigos, nuo Vytauto laikų gausu faktų, rodančių, kad moters dalyvavimas visuomeniniame gyvenime buvo ne lokalus faktas, bet reiškinys. Svarbiu valdovės politinio savarankiškumo ženklu laikytinas ir Onos Vytautienės antspaudas, kuriuo tvirtinti dokumentai. Vėlesniais laikais Lietuvos valdovių raiška politinėje erdvėje jau tapo būtina tradicija. Ji ypač išryškėjo XV a. pabaigoje, kai Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu buvo išrinktas Aleksandras Jogailaitis (vėliau paskelbtas ir Lenkijos karaliumi), vedęs Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano III dukterį stačiatikę Eleną (mes ją vadiname Elena Aleksandriene), - dėstė J.Karpavičienė. - Elenai valdant kaip tik ir susiformavo atskiras valdovės dvaras - didžiąją kunigaikštienę aptarnavo grupė žmonių, turinčių tam tikras apibrėžtas pareigas. Aleksandro dvare būta kone tūkstančio asmenų, o didžiosios kunigaikštienės Elenos dvare tarnavo maždaug šimtas pareigūnų. Barboros Radvilaitės dvarą sudarė du šimtai žmonių.“
Pašnekovės teigimu, Vilniuje, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidenciniuose rūmuose, yra net atskiras korpusas, istorikų vadinamas moterų dalimi. „Čia gyvendavo kunigaikštienė su savo dvariškiais. Kai pasiuntinys atvykdavo pas valdovą, dažnu atveju audiencijos prašydavosi ir pas jo sutuoktinę. Tai tapo tradicija. Pagal istorinį protokolą einant pas valdovę, taip pat kaip ir pas valdovą, reikėdavo pereiti kelias patalpas - sargybinę, antikamerą, kurioje pasiuntinys ir jį lydintys asmenys būdavo patikrinami, kad nekeltų jokio pavojaus, - rūmų užkulisius atskleidė J.Karpavičienė. - Turime ir rašytinių šaltinių, kuriuose informuojama, ar pavyko patekti pas valdovę, ar ne. Tai byloja, jog moterys gana aktyviai reiškėsi dvaro gyvenime.“
Istorikė džiaugėsi, kad atkuriamiems Valdovų rūmams atvėrus vartus muziejaus lankytojai galės apžiūrėti valdovės audiencijų menę, darbo kabinetą, asmeninius apartamentus.
Moters kraitis - ne vyro skoloms
Pasak J.Karpavičienės, Lietuvos moterų dominavimą istorijoje lėmė ir tai, kad jos buvo paveldėjimo teisės ir turtinių santykių subjektai, o tai sudarė pagrindą jų raiškai viešame gyvenime.
„Pavyzdžiui, jei mergaitė neįžeidė tėvo, nepakėlė rankos prieš jį ir prieš motiną (taip užrašyta ir XVI a. teisyne - Lietuvos Statute), gimdytojai negalėjo neskirti jai kraičio. Tai laikyta privaloma tėvų priederme, kuria buvo įgyvendinama dukterų paveldėjimo teisė, - tvirtino istorikė. - Kai moteris gaudavo kraitį (jo skyrimo tvarka klostėsi XV a., o galutinai nusistovėjo XVI a.), turtinius santykius reikėdavo apibrėžti raštu. Galima sakyti, buvo sudaromos vedybinės sutartys. Žmonos atsinešamas kraitis turėjo būti garantuojamas vyro turtu. Tokiu atveju moteris tapdavo turtinių ir teisinių santykių dalyve. Tiesa, kaip formali kraičio savininkė ji negalėjo visiškai laisvai juo disponuoti, tačiau buvo ribojama ir vyro teisė į šį turtą: be žmonos sutikimo sutuoktinis negalėjo juo atsiskaityti už savo skolas. Moteris neišvengiamai turėjo rūpintis turto valdymu ir administravimu. Pavyzdžiui, išlikę XVI a. Lietuvos didikių laiškai rodo, kad jos puikiausiai išmanė ūkinius dalykus ir pačios juos tvarkydavo. Lietuvos Metrikos teismų bylų knygose užfiksuota nemažai faktų, liudijančių, jog aktyvesnės bajorės, įtardamos kaimynų valstiečius derliaus vagyste, organizuodavo kitų dvarų užpuolimus ir pačios juose dalyvaudavo.“
Gyvenimas atskirai
Pašnekovė pažymėjo, kad valdovas ir valdovė turėjo atskirus privačius kambarius, kuriuose leisdavo laiką. „Valdovų gyvenimas tekėdavo atskira vaga. Kiekvienas turėjo savo pareigų, savo užsiėmimų, tačiau jei sutuoktinius siedavo meilės ryšys, jie susitikdavo dažniau. Yra žinoma, kad Žygimantas Augustas mėgdavo drauge su Barbora pusryčiauti, kartu leisti laiką, - pasakojo J.Karpavičienė. - Kartais klaidingai gali atrodyti, kad didžiosios kunigaikštienės nieko neveikdavo, tik siuvinėdavo savo menėse. Iš tiesų jos turėdavo daug reikalų. Po keletą valandų per dieną skirdavo korespondencijai tvarkyti - skaitydavo, rašydavo arba sekretoriams diktuodavo įvairaus pobūdžio raštus, laiškus, rūpindavosi pareigūnų karjera ar dvariškių reikalais, administruodavo turtą. Pavyzdžiui, Elena Aleksandrienė turėjo net 22 valdas - Birštoną, Rokiškį, Anykščius, kitus miestus ir dvarus, kuriuos jai paliko sutuoktinis. Neatsitiktinai Eleną galime laikyti pirmąja rašančia moterimi Lietuvos istorijoje. Yra išlikę 7 jos laiškai ir kelios dešimtys šios valdovės vardu išduotų dokumentų. O štai kiek vėliau Lietuvos didžiąja kunigaikštiene ir Lenkijos karaliene tapusios Bonos Sforzos korespondencija bei raštvedyba jau skaičiuojama šimtais.“
Valstybės reprezentacijos poreikis, dvaro rūpesčiai, ūkinių reikalų gvildenimas valdoves ir didikes įtraukdavo į viešąją erdvę. Pasak istorikės, jos proteguodavo savo pareigūnus, rūpindavosi, kad šie padarytų karjerą, stengdavosi kurį nors patinkantį asmenį perkelti į valdovo dvarą, nes tai reikšdavo palypėjimą karjeros laipteliu. Mokslininkai tokius neformalius ryšius vadina patrono-kliento santykiais ir pabrėžia, jog moterys iš jų terpės nebuvo eliminuotos. Tarkime, žinoma, kad Vilniaus vaivadienę Elžbietą Šidlovecką Radvilienę prižiūrėjęs medikas Rupertas Finkas ne be jos tarpininkavimo iš pradžių tapo vaivados, o vėliau ir valdovo gydytoju. Ne vienas Kotrynos Tenčinskos Radvilienės dvariškis šios moters pastangomis pateko į jos sutuoktinio ar sūnaus dvarus.
Mados sklido iš rūmų
Valdovių dominavimas visuomeniniame gyvenime negalėjo nedaryti įtakos ir kitiems visuomenės sluoksniams. „Dvaro modelis buvo perkeltas ir į diduomenę, - sakė J.Karpavičienė. - Jau XVI a. Radvilų, Chodkevičių, Ostrogiškių, Sapiegų ir kitų didikų moterys elgdavosi taip pat kaip valdovės. Žinoma, kad Lietuvos didikės turėdavo asmeninius dvarus, kuriuos sudarydavo apie 60 žmonių, taip pat savo pareigūnus - maršalką, besirūpinantį etiketo dalykais, kanclerį ir sekretorius. Šie prižiūrėjo raštvedybą. Būta ir apsaugininkų, medikų, dvasininkų, muzikų, aptarnaujančio personalo (tarnaičių, virėjų, skalbėjų bei kt.). Itin svarbią reprezentacinę dvaro funkciją vaidino ir dvariškės.“
Tarnaudamos didžiųjų kunigaikštienių dvaruose merginos turėjo galimybę gauti išsilavinimą - kaip ir visoje Europoje. „Žinomi atvejai, kai didikės stengėsi įtaisyti savo dukras į Elenos Aleksandrienės dvarą. Tai buvo garbinga priedermė, iš čia sklido drabužių, etiketo, stalo kultūros mados, - aiškino istorikė. - Žinomi ir konkretūs pavyzdžiai, kaip Barbora Radvilaitė ar kitos valdovės proteguodavo savo freilinas, ieškodavo joms tinkamesnės partijos ištekėti. Nors dabar tai atrodo tarsi filmų siužetai, pasirodo, taip būdavo iš tiesų. Tai vėl byloja apie gana aktyvias rūmų damas.“
Istorikės žodžiais, politiniame gyvenime moterys galėjo dalyvauti neformaliai - per asmeninius santykius, protekcijas. „Tai irgi buvo būdinga visai Europai. Pavyzdžiui, apie Mortos veiklą ir įtaką vyrui liudija žinios, kad Treniota, ieškodamas Mindaugo palankumo, stengėsi, jog Morta, galinti padaryti įtaką valdovui, nesužinotų jo užmačių. Istorikai tokį valdovės tipažą vaizdžiai vadina „įtikinėjančia moterimi" ir nurodo, kad Lietuvos istorijoje jų būta ne vienos“, - pažymėjo J.Karpavičienė.
Našlėms politikoje – išimtys
Teoriškai moterys neturėjo galimybių tiesiogiai dalyvauti politiniame gyvenime, valstybės valdyme, seimuose. Tačiau, pašnekovės teigimu, šiuo požiūriu mes niekuo nesiskyrėme nuo Europos. „Lietuvos atveju turime retą išimtį - XVI a. Ponų taryba parengė karo nuostatus, kuriuos tvirtinant Vilniaus seime, pasak istorinio šaltinio, dalyvavo kunigaikščiai, ponai, bajorai ir našles. Tai nekelia nuostabos, nes didikės ir bajorės valdė žemes, o atsižvelgiant į jų valdų dydį, reikėdavo parengti tam tikrą skaičių raitelių. Pavyzdžiui, veiklioji Ona Radvilaitė-Kiškienė, XVI a. buvusi viena turtingiausių moterų, parengdavo iki keturių šimtų raitelių ir pusantro šimto pėstininkų. Faktiškai tokia žemvaldė tapdavo politinių santykių subjektu“, - pasakojo J.Karpavičienė.
Nors moterų veiklos nepaneigsi, Vilniaus, Kauno miestuose nebuvo vaito, burmistro, tarėjo pareigas einančios ponios. Tai buvo draudžiama, net neįsivaizduojama. „Tačiau už miesto pareigūnų ištekėjusios moterys visada šaltiniuose įvardijamos, atsižvelgiant į sutuoktinio statusą, kaip burmistrienė, vaitienė, tarėjienė, - dėstė J.Karpavičienė. - Mokslininkai pabrėžia, kad moters padėtį ano meto visuomenėse apibrėždavo du veiksniai - lytis ir jos tėvo arba vyro socialinė padėtis. Man yra tekę rasti įdomių faktų: jei būdavo sužeidžiama moteris ir teismo sprendimas turėdavo būti pagrįstas sužeidimo pobūdžio nustatymu, auka būdavo siunčiama pas vaitienę ar burmistrienę, kad ši apžiūrėtų sužalotas vietas, kurių nedera matyti vyrams. Miesto pareigūnų žmonų parodymai būdavo fiksuojami raštu ir siunčiami teisėjams.“
Kuluarų politika
„Jei valdovą ir jo sutuoktinę siejo meilės ryšys, ši neabejotinai galėjo daryti įtaką vyro veiksmams, - teigė istorikė. - Žinoma, jog tokį poveikį sutuoktiniams darė Barbora Radvilaitė, Ona Vytautienė. Pavyzdžiui, Vokiečių ordino magistras kreipėsi laišku į Oną ir dėkojo, kad ji užtarė kažkokį ordinui palankų sprendimą.
Barboros Radvilaitės korespondencijose broliui Radvilai Rudajam yra pamokymų, kaip kalbėtis su jos vyru, kad šis priimtų palankų sprendimą. Dabar mums kuluariniais atrodantys dalykai buvo tuometės politinės kultūros dalis. Per tokius neformalius politinius ryšius moterys irgi tapdavo veikiančiais asmenimis. Akivaizdu, kad jos tam skirdavo nemažai laiko.“
Jūratė Mičiulienė
Tekstas publikuotas dienraštyje „Lietuvos žinios“ Nr. 133 (12 960)
