Publikuota 20261019
Pokalbis su istorike dr. Ramune Šmigelskyte-Stukiene apie spalio 20 d. Valdovų rūmų muziejaus rengiamą tarptautinę mokslinę konferenciją „Lietuvos Statutai – Europos teisės fenomenas“.
Šį rudenį Vilniuje netrūksta konferencijų. Kuo išsiskiria Valdovų rūmų muziejaus renginys, skirtas Lietuvos Statutams?
Konferencijų gausa rodo mūsų visuomenės brandą, norą žinoti, gilintis ir suprasti. Nesvarbu, ar kalbėtume apie muziejininkus, antropologus, menotyrininkus, ar kitų sričių atstovus – tyrėjų aktyvumas liudija aukštą Lietuvos mokslo ir kultūros lygį. Į Lietuvą atvykstantys kitų šalių mokslininkai dalijasi patirtimi ir savo atradimais, todėl galime drąsiai kalbėti apie savo pasiekimus ir jų tarptautinę reikšmę.
O mūsų konferencija ypatinga tuo, kad primena svarbią sukaktį, kurią daugelis gal ir primiršo, užsiimdami kasdieniais reikalais. Šiemet sukanka 460 metų nuo Antrojo Lietuvos Statuto priėmimo 1566 metais. Tai brandi sukaktis, skatinanti iš naujo pažvelgti į Lietuvos Statutus ir jų reikšmę. Šiandien gyvename teisinėje valstybėje ir norime tokioje gyventi. Tikimės, kad teisė ir teisingumas yra svarbiausi principai. Todėl verta atsigręžti į savo teisinį paveldą, kad suprastume, kokiais pamatais remiamės, kokią vietą Lietuvos teisė užėmė bendrame Europos kontekste ir kuria kryptimi einame šiandien. Taip gimė šiemet visoje Lietuvoje Valdovų rūmų muziejaus ir partnerių įgyvendinamas projektas „Teisingumo stulpai: prakalbinti senosios Lietuvos teisės paminklai“. Konferencija yra viena iš šio projekto dalių, skirtų aktualizuoti teisės, teisingumo ir teisėtumo temą. Joje akademinė bendruomenė sieks parodyti, kokių laimėjimų Lietuvos teisė pasiekė istorijos požiūriu.
Kodėl Lietuvos Statutai vertinami kaip svarbus mūsų valstybės paveldas?
Pirmasis Lietuvos Statutas buvo priimtas 1529 metais. Tai buvo didžiulis žingsnis kodifikuojant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisę. Antrasis Statutas, priimtas 1566 metais, taip pat turėjo ypatingą reikšmę. Jis tapo svarbiu teisės šaltiniu ir tose Ukrainos žemėse, kurios prieš sudarant Liublino uniją buvo atimtos iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bei prijungtos prie Lenkijos Karalystės. Ten Antrasis Lietuvos Statutas galiojo visą Abiejų Tautų Respublikos gyvavimo laiką. Lietuvoje veikė Trečiasis Lietuvos Statutas, priimtas 1588 metais. Jo reikšmė nesibaigė ir sunaikinus valstybę: Rusijos imperijos valdžia dar kurį laiką leido juo vadovautis. Lietuvos Statutas galiojo iki 1840 metų.
Tai rodo, kokio lygio buvo mūsų teisinė mintis XVI amžiuje. Lietuvos teisininkai sugebėjo parengti tokius įstatymus, kurie išsilaikė keletą šimtmečių. Turime kuo didžiuotis, tačiau pirmiausia turime šį paveldą pažinti ir įsisąmoninti. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė kai kuriose srityse buvo viena iš Europos teisės raidos lyderių, o tam tikrais aspektais – ir pasaulio mastu.
O kiek galima spręsti apie to meto visuomenės gyvenimą, žvelgiant į Lietuvos Statutus?
Jie atskleidžia labai daug įdomių dalykų. Pavyzdžiui, Lietuvos Statutuose buvo įtvirtinta bajorių moterų teisė tekėti savo laisva valia – jų nebuvo galima prievarta išleisti už vyro. Statutuose taip pat nustatyta, kad pareigybės ir žemės Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje turi likti vietos piliečių rankose, jų negalima perduoti užsieniečiams. Tai tik keli pavyzdžiai. Statutuose atsispindi to meto žmonių santykiai, teisės samprata, valstybės sandara ir valdžios veikimo principai. Šios temos labai svarbios ir šiandien.
Kokias temas Valdovų rūmuose nagrinės Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos mokslininkai?
Pranešimuose bus aptariamos seimelių, arba bajorijos suvažiavimų, teisės, galimybė laisvai perleisti valdas, nelaisvės formos, kalbėsime ir apie tai, kaip Statutuose įtvirtintos normos veikė praktikoje, – svarbu ne tik žinoti, kas buvo parašyta įstatymuose, bet ir suprasti, kaip jie veikė realiame gyvenime. Pavyzdžiui, kaip vyko teismo procesai? Kiek to meto teisininkai išmanė Statutų normas? Kaip jos buvo taikomos sprendžiant konkrečias bylas? Būtent šie klausimai leidžia geriau suvokti XVI–XVIII a. teisinę sistemą.
Konferencijoje dalyvaus ir du Ukrainos mokslininkai, kurie pristatys savo tyrimus iš Ukrainos perspektyvos. Tikėjomės sulaukti daugiau kolegų iš Ukrainos, tačiau karas riboja jų galimybes dalyvauti tarptautiniuose renginiuose. Ypač džiaugiuosi, kad konferencijoje pranešimą skaitys ir baigiamojoje diskusijoje dalyvaus profesorė Irena Valikonytė – viena iškiliausių Pirmojo Lietuvos Statuto ir moterų teisinės padėties Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje tyrinėtojų. Kartu su kitais Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos mokslininkais diskutuosime apie tai, ką jau žinome apie visus tris Lietuvos Statutus, ką dar turime ištirti ir kodėl Lietuvoje vis dar neturime šiuolaikinio Antrojo Lietuvos Statuto leidimo, o Trečiasis Statutas į lietuvių kalbą išverstas tik neseniai. Turime kuo didžiuotis ir ką parodyti pasauliui, bet kartais patys nepakankamai tuo pasirūpiname. Manau, konferencijoje tikrai bus vertingų pristatymų, kurie paskatins tolesnes diskusijas ir apmąstymus.
Lietuvos Statutų istorija yra ypatinga, jais rėmėsi net carinė Rusija.
Abiejų Tautų Respublikoje veikė dvi skirtingos teisės sistemos: Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje galiojo Lietuvos Statutai, o Lenkijos Karalystėje – Lenkijos teisė. Pasitaikydavo net tokių atvejų, kai Lenkijos teismuose būdavo remiamasi Lietuvos Statuto normomis. Valstybei ir visuomenei einant glaudesnio sugyvenimo keliu, kilo poreikis parengti naują, visai Respublikai bendrą, kodeksą. Naują impulsą teisės kodifikavimo darbams suteikė 1791 m. gegužės 3-iąją priimta Konstitucija, Lenkijoje ir Lietuvoje įtvirtinusi konstitucinę monarchiją. Seime sudaryta speciali darbo grupė dirbo prie naujojo įstatymų rinkinio – Stanislovo Augusto kodekso – rengimo. Deja, šio naujo, modernaus dokumento rengimo darbus nutraukė politiniai įvykiai ir karas: Rusijos kariuomenei 1792 metais įsiveržus į Abiejų Tautų Respubliką, reformos buvo panaikintos.
Konferencija vyks spalio 20-ąją – dar vieną svarbią Lietuvos ir Lenkijos valstybės istorijos dieną. Ar ją minėsite konferencijoje?
Spalio 20-oji – reikšminga mūsų konstitucinės istorijos data. Šiemet sukanka 235 metai nuo 1791 metų spalio 20 dieną Seime priimto Abiejų Tautų tarpusavio įžado, oficialiai vadinamo Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimo įstatymu. Šis dokumentas buvo susijęs su Gegužės 3-iosios konstitucija ir įtvirtino Lenkijos Karalystės bei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, kaip lygiaverčių partnerių, statusą atnaujintoje unijoje. Tai buvo svarbus žingsnis pertvarkant valstybę, siekiant ją modernizuoti ir padaryti pajėgesnę konkuruoti su kitomis Europos valstybėmis. Todėl ši diena yra puiki proga kalbėti ne tik apie Lietuvos Statutus, bet ir apie mūsų teisinės minties brandą, konstitucinės valstybės kūrimo pastangas bei Lietuvos ir Lenkijos santykių istoriją.
Ar konferencija skirta tik teisės ir istorijos specialistams?
Ne, jokiu būdu, – labai laukiame visų, kurie domisi Lietuvos istorija ir nori daugiau sužinoti apie mūsų teisės paveldą. Įėjimas į konferenciją nemokamas. Ji vyks Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulio auditorijoje, kad būtų patogiau klausytojams. Bus sinchroninis vertimas iš lietuvių į ukrainiečių ir lenkų kalbas bei atvirkščiai. Taigi visi dalyviai galės suprasti pranešimus, įsitraukti į diskusijas, užduoti klausimus ir patenkinti savo smalsumą. Manau, kad tai proga iš naujo atrasti Lietuvos teisės istoriją – paveldą, kuris liudija mūsų valstybės brandą ir kurį verta geriau pažinti.
Ačiū už pokalbį.
Monika Petrulienė
Valdovų rūmų muziejaus komunikacijos vadovė
