Publikuota 20260922
Šiandien gintarą pelnytai vadiname Lietuvos simboliu ir Baltijos auksu. Tačiau XVII–XVIII a. įspūdingiausi gintaro šedevrai gimdavo ne Lietuvoje, o Gdanske, Karaliaučiuje ir kituose Prūsijos miestuose. Čia iš gintaro buvo kuriamos prabangios skrynelės, altorėliai, relikvijoriai, baldų puošybos detalės ir kiti reprezentaciniai daiktai.
Gintaras Europoje buvo apdirbamas jau nuo seno, tačiau Viduramžiais keitėsi ne tik gintaro dirbinių pobūdis, bet ir jų gamybos technologijos bei užsakovų poreikiai. Didžiausi gintaro telkiniai buvo Baltijos pietrytinėje pakrantėje, ypač Sembos pusiasalyje, o gintaro rinkimą ir prekybą Kryžiuočių žemėse kontroliavo Ordinas. Tuo metu gintaro apdirbimo centrų būta įvairiuose Europos miestuose. XVII–XVIII a. pradžioje Liubeke, Briugėje, Dancige (dab. Gdanskas) ir Karaliaučiuje buvo steigiamos gintaro meistrų gildijos. Gintaro dirbinių gamyba plėtota ir Lietuvoje – Viduramžiais jų dirbtuvės veikė Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorijoje, kur buvo gaminami papuošalai ir šventųjų skulptūrėlės. Vis dėlto ilgainiui Gdanskas tapo vienu svarbiausių gintaro apdirbimo centrų Europoje.
Gintaras – statuso ženklas
Gintaras buvo vertinamas ir Lietuvos valdovų aplinkoje. Pavyzdžiui, gintaru puošti XVII a. Vilniaus auksakalių relikvijoriai, XVI a. pabaigos altorėlis iš Tytuvėnų, XVIII a. pabaigos Žemaitijos auksakalio K. J. Štapelerio sukurta monstrancija. Gintaro papuošalų turėjo ir Ona Jogailaitė – jos rinkinyje buvo širdies formos kaklo papuošalas, pagamintas iš gintaro ir kitų brangakmenių.
XVII –XVIII a. gintaro menas išgyveno tikrą klestėjimo laikotarpį. Tuo metu gintaras derintas su auksu, sidabru ir dramblio kaulu. Tobulėjant gintaro apdirbimo technologijoms, meistrai išmoko plonas gintaro plokšteles tvirtinti prie medinės konstrukcijos, todėl iš gintaro galėjo kurti ne tik nedidelius papuošalus, bet ir sudėtingus, didesnius prabangos objektus.
Parodoje „Eina garsas nuo Malburgo... Malborko lobiai“ galima išvysti XVII a. Gdanske pagamintą namų altorėlį su krucifiksu. Jį puošia Barokui būdingos detalės: graviruoti sparneliai, augaliniais ornamentais išraižytos plokštelės, spiralės formos kolonėlės, gintariniai rutuliukai, krištolinės ir laiptuotai šlifuotos detalės, o postamente įkomponuota klūpinčio donatoriaus figūrėlė. Altorėlyje panaudotos ir dramblio kaulo detalės – XVII a. viduryje –XVIII a. trečiajame dešimtmetyje Gdanske itin vertinta ir prabangiems dirbiniams naudota medžiaga. Tokie kūriniai buvo skirti turtingiems miestiečiams, didikams, dvasininkams ir valdovų aplinkai – jie ne tik puošė interjerą, bet ir demonstravo savininko turtą, skonį bei statusą.
[-]
Skrynelė, galėjusi priklausyti valdovui
Parodoje galima pamatyti ir kitą Gdanske sukurtą gintaro kūrinį – apie 1700 m. datuojamą gintarinę skrynelę. Skrynelės pagrindą sudaro medinė konstrukcija, o jos paviršių dengia geometriniu raštu išdėliotos gintaro plokštelės. Su šiuo kūriniu siejama ir ypatinga istorija. Pagal tradiciją skrynelė galėjo priklausyti Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Stanislovui Leščinskiui (1704–1709, 1733–1736). Kitoje skrynelės pusėje kadaise buvo lapelis su vokišku savininko įrašu, tačiau jis iki mūsų dienų neišliko.
Šiuos ir kitus išskirtinius Malborko pilies muziejaus eksponatus kviečiame atrasti parodoje „Eina garsas nuo Malburgo... Malborko lobiai“ Valdovų rūmų muziejuje. Paroda veikia iki lapkričio 22 dienos.
