Publikuota 20260218
Lenkijos sostinėje, Karališkųjų Lazenkų muziejuje, įteikti apdovanojimai už svarų indėlį puoselėjant Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimą, dialogo palaikymą bei tarpusavio supratimą. 2026 metų apdovanojimų laureatais buvo paskelbti ir premijomis įvertinti: Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktorius dr. Vydas Dolinskas, baltarusių istorikas prof. Aliaksandr Smalianchuk, Žalgirio mūšio muziejaus direktorius dr. Szymon Drej ir Ukrainos poetas, rašytojas Andrij Lubka.
Pasak V. Dolinskui apdovanojimą teikusio Lenkijos ir Lietuvos dialogo bei bendradarbiavimo forumo vadovo, Vyriausiojo senųjų aktų archyvo (Archiwum Główne Akt Dawnych (AGAD)) Varšuvoje direktoriaus Roberto Kostro, „dėl tokių žmonių darbo mūsų valstybes vėl vienija bendra atmintis ir bendros vertybės. Esame dėkingi už V. Dolinsko indėlį kuriant gerus Lietuvos ir Lenkijos santykius“.
Apdovanojimą nuo 2015 m. skiria šimto Lenkijos rašytojų, istorikų, menininkų, žurnalistų ir dvasininkų įsteigtas Lenkijos ir Lietuvos dialogo bei bendradarbiavimo forumas. Kartu su Lenkijoje paskelbtais laureatais apdovanojami ir Lietuvoje išrinkti Jerzy Giedroyc dialogo ir bendradarbiavimo forumo laureatai. Renginio bendraorganizatoriai – prof. Bronisławo Geremeko fondas, Karališkųjų Lazenkų muziejus, o strateginis partneris – PZU.
Lenkijos ir Lietuvos dialogo bei bendradarbiavimo forumas šių metų laureatu išrinkęs V. Dolinską apdovanojimą skyrė už telkiančią veiklą istorijos ir kolektyvinės atminties srityje, už vienos svarbiausių vietų Lietuvos kultūros ir atminties žemėlapyje atkūrimą – Valdovų rūmų muziejų, kurio indėlis į Lietuvos istoriją, kultūrą ir tapatybę šiandien yra neginčijamas, o veikla stiprina šimtmečius Lietuvą su Lenkija siejusios istorijos ir paveldo, bendrystės sklaidą.
Tiesa, įteikiant apdovanojimą pažymėta, kad nors ir „kai kuriuos istorijos įvykius interpretuojame skirtingai, tačiau mus vienija bendras materialinis paveldas, politinės ir pilietinės kultūros tradicijos – taip pat ir kultūra plačiąja prasme, minties ir dvasios ryšiai“.
Laureatas dr. V. Dolinskas sutiko išsamiau pasidalyti mintimis apie gautą apdovanojimą ir bendradarbiavimą su Lenkijos kultūros institucijomis.
Lenkijos ir Lietuvos dialogo bei bendradarbiavimo forumo apdovanojimas pirmiausia yra visos Valdovų rūmų muziejaus bendruomenės veiklos įvertinimas. Muziejus – ne vien vadovas, čia dirba daug atsidavusių profesionalų, kurie savo darbu grąžina iš mūsų atminties bandytą ištrinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją, bendrą Lietuvos ir Lenkijos paveldą, tiesia santykių ir bičiulystės tiltus, vykdo bendrus projektus, tampa bičiuliais. Malonu, kai žinai, kad ankstesniais metais šiuo apdovanojimu buvo pagerbti Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus, poetas ir publicistas prof. Tomas Venclova, istorikas prof. Alfredas Bumblauskas, ilgametė kultūros atašė Lenkijoje Rasa Rimickaitė, o Lietuvoje veikiantis Jerzy Giedroyc dialogo ir bendradarbiavimo forumas yra po mirties įvertinęs Lenkijos Prezidento Lecho Kaczyńskio, žinomo lenkų pasipriešinimo judėjimo dalyvio, istoriko, eseisto Adamo Michniko, Lenkijos instituto Vilniuje vadovės dr. Małgorzatos Kasner ar kunigaikščio Motiejaus Radvilos nuopelnus.
Prasidėjus karui Ukrainoje, abu šie forumai, lietuviškasis ir lenkiškasis, ėmėsi teikti bendrą premiją ukrainiečiams, o nuo šių metų – ir baltarusiams, žodžiu, visoms keturioms svarbiausioms tautoms, Abiejų Tautų Respublikos tradicijos įpėdinėms. Lenkijos ir Lietuvos bendradarbiavimo forumas, kaip ir Jerzy Giedroyc dialogo ir bendradarbiavimo forumas Lietuvoje, yra žinomi tarptautinių konferencijų, diskusijų organizatoriai. Tų renginių tikslas – stiprinti abiejų tautų bendradarbiavimą ir pasitikėjimą. Tokiuose susitikimuose aptariami istoriniai teisingumo klausimai, jie kartais susiję ir su Valdovų rūmų muziejaus ekspozicijomis, archeologiniais, istoriniais tyrimais. Kalbama apie bendradarbiavimą tarp Lietuvos ir kitų Abiejų Tautų Respublikos tautų, giliau aptariami bendri ryšiai ir kultūros paveldas.
Pavyzdžiui, vienas iš tarp lenkų diskusijas sukėlusių klausimų buvo dėl šiemet Lietuvos nominuoto laureato – Žalgirio mūšio lauko muziejaus direktoriaus dr. Simono Drėjaus (Szymon Drej). Lenkai stebėjosi, kodėl Lietuvos forumo nariai pasirinko nominuoti nedidelio Lenkijos muziejaus vadovą. Lietuviai atkreipė dėmesį į tai, kad šis Lenkijos muziejus yra svarbus lietuviams ir gausiai lankomas, be to, jame informacija pateikiama ir lietuvių kalba. Laureatas leido Lietuvos bajorų karališkajai sąjungai Žalgirio mūšio lauke atidengti atminimo akmenį, o anksčiau esu ir pats tarpininkavęs dėl to, kad būtų galima šalia Jogailos biusto pastatyti ir Vytauto biustą. Ir šiaip, Žalgirio mūšio interpretacijos, galima sakyti, yra šių laikų pasiekimas, nes prieš šešerius metus mūsų išleistoje Sveno Ekdahlio knygoje „Ieškant 1410 m. Žalgirio mūšio lauko. Nauji 2014–2019 m. tyrimai su metalo ieškikliais“ buvo patikslinta, kad kariuomenės Žalgirio mūšio lauke stovėjo ne visai tose vietose, kurias buvo nurodęs Janas Długoszas ir kurias vėliau įtvirtinto kiti lenkų istorikai. Paaiškėjo, kad ir paminklai pastatyti ne visai ten, kur vyko mūšis. Kaip žinoma, prof. S. Ekdhalis jau anksčiau buvo įrodęs, kad lietuviai iš Žalgirio mūšio nepabėgo, kad tai buvo sąmoningas manevras, daugiausia ir nulėmęs mūšio pergalę. Šią S. Ekdahlio teoriją Lenkijos istorikai ilgai ignoravo, priešinosi profesoriaus įžvalgoms apie kariuomenių judėjimo kryptis, mūšio vietą ir eigą, todėl Valdovų rūmų muziejus išleido knygą keturiomis kalbomis, kad ir lenkai galėtų pasigilinti į prof. S. Ekdahlio nuomonę, pagrįstą ir archeologinių tyrinėjimų duomenimis. Galų gale Lenkija pripažino šį tyrimą, apdovanojo prof. S. Ekdahlį, o nauja Žalgirio mūšio interpretacija atsispindi ir Lenkijos muziejuje. Tai yra mums svarbus istorinio teisingumo atkūrimas, bendravimo ir bendradarbiavimo, kolegiško dialogo ženklas.
Aštrių klausimų, tokių kaip istorija apie Žalgirio mūšio tyrimus, pasitaiko pakankamai retai, tačiau visada gelbėja lietuvių posakis „Kaip šauksi, taip atsilieps“. Jeigu dėl ko nors nesutariame, geriausia pajuokauti, bet kartu pasakyti ir savo nuomonę. Po kokio penkto ar šešto karto, žiūrėk, tavo nuomonė priimama. Su taikaus dialogo, bendradarbiavimo formų paieškomis susiduriame kasdien. Jeigu istoriją vertinsi kategoriškai, bandysi dalytis, kai ką priskirsi tik sau, Lietuvai, anksčiau ar vėliau turbūt ką nors užgausi ir staiga susidursi su pasipriešinimu. Su Lenkija gyvenome Abiejų Tautų Respublikos sąjungoje, tad teisingiausia būtų pripažinti, kad tai yra bendras abiejų šalių istorijos ir kultūros paveldas. Tada ir priešas, ypač iš Rytų, kuris nori skaldyti, pjudyti, pykdyti vienus su kitais, praranda ginklą: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija liudija, kad Lietuvai susiginčijus su Lenkija dėl kokių nors klausimų, Maskva palaikydavo silpnesnę pusę, ir ne todėl, kad linkėjo gero, bet todėl, kad nebūtų vienybės ir santaros tarp Lietuvos ir Lenkijos.
Žinoma, požiūriams išsiskyrus, Valdovų rūmų muziejus parodose, jų kataloguose ir kituose leidiniuose, konferencijose, renginiuose visada korektiškai pristato lietuvišką poziciją. Mes nesakome, kad Potockiai – lietuvių giminė, nors kai kurie Potockiai Lietuvoje užėmė aukštas pareigas, bet kartu stebime, kad, pavyzdžiui, Sapiegų ar Radvilų lenkai netraktuotų kaip lenkų giminių šiandienine prasme, nes tai yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminės, dažnai etninės lietuviškos kilmės.
Jei šiandien Lietuva neturėtų atkurtų Valdovų rūmų, nežinau, ar kuri nors kita institucija sugebėtų taip nuosekliai dirbti grąžinant mums Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją ir paveldą, akcentuoti istorinius europinius ryšius. Su lenkais, kaip ir su ukrainiečiais, baltarusiais, esame buvę vienoje valstybėje, todėl natūralu, kad Valdovų rūmų muziejus turbūt daugiausia ryšių turi toje Abiejų Tautų Respublikos ar net Jogailaičių imperijos erdvėje, kur yra Lenkija, Ukraina, Baltarusia, Čekija, Vengrija, Slovakija, Vokietija. Esame skaičiavę, kad vien Lenkijoje mūsų partnerių yra apie 100 institucijų; tai ne tik muziejai, bet ir bibliotekos, archyvai, privačios kolekcijos, fondai, kaip Osolinskių, bažnyčios, vienuolynai, privatūs kolekcininkai. Vien tik didikų Pacų giminei skirtoje parodoje buvo gauti eksponatai iš 25 Lenkijos institucijų, o dar maždaug 10 ar 15 institucijų atstovai dirbo prie katalogo tekstų.
Valdovų rūmų muziejaus eksponatai taip pat laukiami Lenkijoje, papildo kaimyninės valstybės kultūros istorijos kuriamus pasakojimus – tai ir paveikslai iš dr. Prano Kiznio dovanotos galerijos, ir vienintelis Lietuvoje Žygimanto Augusto heraldinis gobelenas, esame Lenkijos atminties institucijoms skolinę ir archeologijos radinių. Kuo galime, tuo dalijamės, ir labai džiaugiamės, kad tokie Lenkijos muziejai kaip Krokuvos Vavelio karališkoji pilis ar kitos institucijos mums faktiškai niekada nėra pasakę „ne“. Mus sieja kelių šimtų metų istorija, mūsų mentalitetas, civilizacinis požiūris yra pats artimiausias, be to, jungia katalikiškoji tradicija. Dar studijų metais stebėjausi, kodėl Krokuvoje taip gerai jaučiuosi. Vėliau tą patį pajutau daugelyje Vidurio Europos miestų, kurie priklausė ar buvo susiję su Jogailaičių dinastija, taip pat Romoje – visur dirbo tie patys meistrai, formavosi tos pačios tradicijos, panaši architektūra, miestų struktūra. Pas mus daug kas sunaikinta, mažiau grožybių, smulkių detalių, tačiau nuvykęs į mažiau nuo Maskolijos nukentėjusius kraštus net gali įsivaizduoti, kaip tai galėjo atrodyti Lietuvoje. Žodžiu, bendraudami, kartu veikdami mes galime viską.
Nuotraukų autorius – Michał Stańczyk.
