Savaitės eksponatas

Pradžia  |  Lankytojams  >  Savaitės eksponatas  >  Plokštė, vaizduojanti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbą

Plokštė, vaizduojanti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbą

Aleksandras Bjankis (Alessandro Bianchi), Florencija, Italija, 2015 m.
Skaljola
52,2 x 45,2 cm
Užrašas kitoje pusėje – Bianco Bianchi / In Ricordo della mostra “Alchimie di Colori” / al Museo Nazionale di Vilnius Novembre 2015 / Laboratorio Bianco Bianchi Firenze
Inv. Nr. VR-1011
2016 m. eksponatą padovanojo Aleksandras Bjankis (Alessandro Bianchi, Florencija, Italija)

Skaljolos technika atliktoje plokštėje raudoname skydo fone pavaizduotas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbas Vytis – raitelis ant balto žirgo, laikantis virš galvos iškeltą kalaviją. Herbas karūnuotas didžiojo kunigaikščio karūna, apjuostas ąžuolo vainiku su gilėmis, į jį įpintas baltas kaspinas, jungiantis dvi ąžuolo šakeles herbo apačioje. Lietuvos herbas – vienas seniausių pasaulyje, skaičiuojantis septintą šimtmetį. Ipatijaus metraštyje rašoma, kad vienas pirmųjų antspaudą su raiteliu pradėjo naudoti 1278 m. Lietuvą ėmęs valdyti Vytenis. Raitelis buvo ir didžiojo kunigaikščio Algirdo antspaude. 1385 m. Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Jogailai vedus Lenkijos karalienę Jadvygą, kelis šimtmečius abiejų valstybių herbai buvo komponuojami greta. Kaip ir lenkiškiems herbams, Lietuvos raiteliui su iškeltu kalaviju buvo suteiktas pavadinimas – Pagonia Litewska. Rašydamas Lietuvos istoriją XIX a. viduryje žodį vytis pavartojo Simonas Daukantas, juo įvardydamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karius. XIX a. pabaigoje Jonas Basanavičius herbą siūlė vadinti vaiku (nuo žodžio vaikyti). Už Atlanto gyvenę Jungtinių Amerikos Valstijų lietuviai tuo pačiu laikotarpiu herbą buvo praminę žirgvaikiu. Jau nuo XX a. pradžios prigijo Vyčio pavadinimas, jis buvo plačiai vartotas tarpukariu, vartojamas ir iki dabar.

Skaljola (it. scaglia – „skeveldra“) vadinamas menas, kai naudojant selenito, įvairių spalvų pigmentų ir žuvų klijų mišinį kuriamos įvairios intarsijos. Ši dailės rūšis žinota jau Senovės Romos imperijos laikais, tačiau ypač suklestėjo XVII a. Karpio (Carpi) mieste Emilijoje (Italija). Vėliau skaljola išpopuliarėjo Florencijoje ir Toskanoje, o XVIII a. šis menas paplito likusioje Italijos dalyje bei kitose Europos šalyse. Aleksandras Bjankis (Alessandro Bianchi) tęsia savo tėvo Bjanko Bjankio (Bianco Bianchi, 1920–2006) puoselėtą skaljolos kūrinių restauravimo ir kūrimo tradiciją. Aleksandras ir jo sesuo Elžbieta (Elisabetta), padedami profesionalių kolegų, skaljolos technika kuria įvairius dirbinius – stalus, plokštes ir kitus. Valdovų rūmuose rengiant parodą „Spalvų alchemija. Skaljolos meno kūriniai iš Bianco Bianchi kolekcijos Florencijoje“ A. Bjankis sukūrė ir padovanojo muziejui skaljolos technika atliktą plokštę, vaizduojančią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbą Vytį.

Medžiagą parengė Rita Lelekauskaitė ir Dalius Avižinis
Fotografas Vytautas Abramauskas

Panaudota literatūra:
Eksponatai. 2016–2017 m. dovanotos ir įsigytos vertybės. Parodos katalogas / Exhibits. Treasures Donated and Acquired in 2016–2017. Exhibition catalogue, sudarytojai / compilers D. Avižinis, T. Zarankaitė-Margienė, Vilnius, 2017, p. 24–25.
Galkus J. Lietuvos Vytis, Vilnius, 2009, p. 13–30.
Rimša E. Heraldika. Iš praeities į dabartį, Vilnius, 2004, p. 58–72.
Rimša E. Heraldry. Past to present, Vilnius, 2005, p. 58–72.

Spalvų alchemija. Skaljolos meno kūriniai iš Bianco Bianchi kolekcijos Florencijoje. Tarptautinės parodos katalogas, 2015 m. lapkričio 17 d. – 2016 m. vasario 28 d., sudarė D. Mitrulevičiūtė, Vilnius, 2015, p. 9.