Parodos

Pradžia  |  Lankytojams  >  Parodos  >  KAD TĖVYNĖ GYVUOTŲ. Lietuva ir Lenkija 1791 m. konstitucijos epochoje

KAD TĖVYNĖ GYVUOTŲ. Lietuva ir Lenkija 1791 m. konstitucijos epochoje

2021 m. spalio 19 d.–2022 m. sausio 16 d.
Valdovų rūmai
Paroda, skirta Abiejų Tautų Respublikos 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos ir Tarpusavio įžado 230-osioms metinėms
 
2021 m. spalio 19 d. – 2022 m. sausio 16 d.
Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai
Katedros a. 4, Vilnius
 
Parodos globėjai
Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda
Lenkijos Respublikos Prezidentas Andrzej Duda
 
Parodos organizatorius
Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai
 
Parodos bendraorganizatoriai
Adomo Mickevičiaus Institutas (Lenkija)
Varšuvos karališkoji pilis – Muziejus (Lenkija)
 
Parodos partneriai
Lietuvos Respublikos ambasada Lenkijos Respublikoje
Lenkijos Respublikos ambasada Lietuvos Respublikoje
Lenkijos institutas Vilniuje

 

XVIII a. pabaigoje pasaulyje buvo priimti trys svarbūs europinės civilizacijos dokumentai, padėję pamatus moderniai visuomenei formuotis: Jungtinių Valstijų Nepriklausomybės deklaracija (1776), Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija Prancūzijoje (1789) bei Gegužės 3-iosios konstitucija Abiejų Tautų Respublikoje (1791). Visus šiuos dokumentus vienijo bendra Apšvietos epochos laisvės dvasia. Ir nors Gegužės 3-iosios konstitucija radikalumu toli gražu neprilygo Prancūzijos revoliucijos dokumentams, tačiau būtent ši Konstitucija tapo riba tarp senosios Lenkijos ir Lietuvos bajoriškosios santvarkos bei moderniųjų laikų.

Minint 230-ąsias 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos ir Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimo įstatymo (Tarpusavio įžado) priėmimo metines, Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose rengiamoje parodoje siekiama plačiau pristatyti XVIII a. antrosios pusės Abiejų Tautų Respublikos modernėjimo procesus, parodyti, kaip gimė „švelniosios revoliucijos“ epocha, kas buvo pagrindiniai naujų idėjų skleidėjai, kokiomis priemonėmis siekta stiprinti valstybę, kaip buvo kuriama konstitucinės monarchijos santvarka, kaip keitėsi tautos sąvokos turinys ir kito Tėvynės samprata, palaipsniui įgydama tautos laisvės simbolio prasmę. Parodos pavadinimas atliepia XVIII a. antrosios pusės Abiejų Tautų Respublikos raštijoje įsitvirtinusį tėvynės gerovės, jos klestėjimo ir suverenumo užtikrinimo naratyvą.

Tarptautinės parodos tikslas – žvelgiant iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės perspektyvos atskleisti 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos priėmimo genezę, jos turinį ir likimą, pristatant Lenkijos ir Lietuvos valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio valdymo laikotarpiu (1764–1795) įgyvendintų reformų iniciatorius, įdiegtų pertvarkų mastą, parodant Lietuvos visuomenės laikyseną jungtinės valstybės centralizavimo atžvilgiu bei akcentuojant Liublino unijos idėjos tvarumą, įtvirtintą 1791 m. spalio 20 d. priimtame Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimo įstatyme (Tarpusavio įžade).

Parodą sudaro 7 teminės dalys, dėstomos chronologiniu-teminiu principu. Valstybės pertvarkymo ir centralizavimo procesai vertinami pasitelkus to meto Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politikų, publicistų, švietėjų ir pamokslininkų tekstus, o įgyvendintos reformos iliustruojamos artefaktais, atspindinčiais pokyčius valstybės politiniame, socialiniame, ūkiniame ir kultūriniame gyvenime. Kiekvienoje teminėje dalyje išryškinamos svarbiausios Konstitucijos epochos asmenybės ir jų veikla.

Pirmojoje dalyje „Valdovas ir tauta“ pristatomi pirmieji naujojo Abiejų Tautų Respublikos monarcho, Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdymo metai, parodoma, kad Stanislovo Augusto Poniatovskio išrinkimas valdovu 1764 m. atvėrė naują jungtinės Lenkijos ir Lietuvos valstybės istorijos puslapį: siekdamas išsivaduoti iš Rusijos imperijos „globos“, naujasis valdovas inicijavo nuoseklią valstybės valdymo ir ekonomikos stiprinimo programą, paremtą Apšvietos epochos idėjomis. Parodoje supažindinama su to meto Respublikos politinių grupuočių lyderiais, eksponuojami elekcinio ir karūnacinio seimų dokumentai, parodoma, kaip vyko kariuomenės ir finansų valdymo reformavimas, telktos politinio elito pajėgos valstybei stiprinti, ieškota būdų jos ekonominiam savarankiškumui didinti. Permainos valstybėje sukėlė konservatyviosios bajorijos ir užsienio šalių reakciją. Atviras Rusijos ir Prūsijos kišimasis į Abiejų Tautų Respublikos vidaus reikalus nulėmė aktyvų bajorijos įsitraukimą į kovą už laisvę ir tikėjimą – Baro konfederaciją. To meto visuomenėje vykusiems pokyčiams atskleisti pasitelkiami pijoro, švietimo sistemos reformatoriaus Stanislovo Konarskio žodžiai: „Visos Respublikos nelaimės kyla iš ydingos susitarimų formos.“ (Apie veiksmingesnį pasitarimo būdą, 1760). Valdovo vaidmenį valstybės stiprinimo kelyje simbolizuoja parodoje eksponuojamas Stanislovo Augusto ceremonialinis kalavijas.

Antroje parodos dalyje „Tėvynės labui“ daugiausia dėmesio skiriama 1772–1773 m. valstybės padalijimą išgyvenusios bajorijos sukrėtimui ir kilusiam susirūpinimui valstybės likimu atskleisti. Parodomas to meto visuomenės pasirengimas įgyvendinti esminius švietimo sistemos, valstybės administravimo, ūkio pertvarkymus: įsteigiama Tautinė edukacinė komisija, vadovaujama Vilniaus vyskupo, kunigaikščio Ignoto Jokūbo Masalskio, suformuojamas valstybinių mokyklų tinklas, Lietuvos rūmų iždininkas grafas Antanas Tyzenhauzas vysto manufaktūrinę gamybą, Lietuvos referendorius grafas Povilas Ksaveras Bžostovskis kuria „Paulavos respubliką“, Lietuvos didysis etmonas kunigaikštis Mykolas Kazimieras Oginskis inicijuoja ir įgyvendina upių kanalo kasimo projektą, Livonijos seniūnas grafas Kazimieras Konstantinas Pliateris puoselėja nacionalinio banko steigimo idėją ir t. t. Visuomenėje bręsta valstybės santvarkos reformos mintis, kuriai atstovauja skirtingos bajorijos grupuotės. Gausi to meto publicistika atspindi kintantį Tautos ir Tėvynės sąvokų turinį bei suvokimą, kad be reformų nėra galimybės išsaugoti valstybės suverenumą, o pokyčiams įgyvendinti privalu šviesti ir pilietiškai ugdyti visuomenę. Parodoje eksponuojamas „Paulavos respublikos“ laikus menantis Turgelių bažnyčios varpas su P. K. Bžostovskio herbiniu atvaizdu – kaip Apšvietos epochos idėjų įgyvendinimo Lietuvoje simbolis. Visuomenės dvasinį pabudimą ir pasirengimą tarnauti tėvynei atspindi citata iš Prienų klebono Mykolo Pranciškaus Karpavičiaus pamokslo, sakyto 1786 m. gegužės 8 d. Stanislovo Augusto vardinių proga: „Negali gyvuoti Respublika be piliečių meilės Tėvynei.“

Trečioji teminė dalis „Reformų Seimas“ atveria Ketverių metų seimo (1788–1792) laikotarpį, padėjusį pagrindus modernios tautos ir valstybės kūrimui. 1788 m. rudenį darbą pradėjęs ir ketverius metus Varšuvoje posėdžiavęs Abiejų Tautų Respublikos seimas atkūrė valstybės suverenumą, priėmė nutarimą dėl kariuomenės didinimo iki 100 tūkst. karių, inicijavo esminių, visuomenę ir valstybę modernizuojančių įstatymų projektų rengimą bei jų priėmimą. Reformų priešakyje buvo valdovas Stanislovas Augustas ir patriotų reformatorių grupuotė, kurioje greta Lenkijos reformatorių aktyviai veikė ir Lietuvos senatoriai bei pasiuntiniai, vadovaujami Lietuvos parlamentinės konfederacijos maršalkos kunigaikščio Kazimiero Nestoro Sapiegos. Platų Seimo darbų mastą ir debatus, vykusius ir už Seimo salės ribų, liudija parodoje pristatomi dokumentai ir gausūs to meto raštijos paminklai: Seimui teiktų įstatymų projektai, politinė publicistika, straipsniai periodinėje spaudoje ir kt. Seimas ir valdovas siekė užsitikrinti užsienio valstybių paramą priimamoms reformoms aktyvindamas diplomatinių atstovybių veiklą, steigdamas naujas atstovybes užsienyje ir vykdydamas nuoseklią priimamų įstatymų viešinimo užsienio spaudoje akciją. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas ekonominiam šalies vystymui, miestų plėtrai ir miestiečių savivaldai. Šiuos procesus atspindi parodoje eksponuojama valdovo privilegija, kuria Josvainiams, vienam iš 74 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų, 1791–1792 m. buvo suteiktos savivaldos teisės. Seimo darbų visuma buvo suvokiama kaip naujo valstybės raidos etapo pradžia, kurią Žemaitijos bajoras Mauricijus Pranciškus Karpis 1792 m. pasakytoje kalboje įvardijo „Tėvynės laisvės aušra“.

1791 m. gegužės 3 d. Seimui priėmus naująjį Valdymo įstatymą – Konstituciją, Lenkijoje ir Lietuvoje buvo įvesta konstitucinė monarchija. Valdymo forma buvo pakeista taikiu būdu, bendru luomų sutarimu, todėl netrukus viešajame diskurse ji įgavo „švelniosios“, „ramiosios“, „taikios“ revoliucijos vardą. Ketvirtojoje parodos dalyje, pavadintoje „Švelnioji revoliucija“, atskleidžiamas Konstitucijos turinys bei per vienerius konstitucinės monarchijos gyvavimo metus šalyje įvykę pokyčiai. Konstitucijos turinį pristato keturios teminės dalys: TAUTA („Bajorai žemvaldžiai. Miestai ir miestiečiai. Valstiečiai valsčionys“, 2–4 str.), VALDŽIA („Valdymas. Seimas. Karalius“, 5–7, 9–10 str.), TEISINGUMAS („Teisminė valdžia“, 8 str.) ir KARYBA („Tautos karinė jėga“, 11 str.). Parodoma, kad Gegužės 3 d. konstitucija išplėtė tautos sampratą, pateikdama lygiavertį bajorų, miestiečių ir valstiečių traktavimą, įtvirtino įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios atskyrimo principus, o konstitucinės monarchijos metai pasižymėjo ne tik visuotiniu patriotiniu pakilimu, bet ir realiu priimtų reformų įgyvendinimu: intensyviai didinta kariuomenė, steigti nauji administraciniai centrai, stiprinta vietinė savivalda, reformuota teismo sistema, intensyvintas visuotinis gyventojų surašymas, atlikti kiti viešojo gyvenimo pertvarkymai. Pagrindinis šios parodos dalies akcentas – Konstitucijos dokumento, pasak M. P. Karpavičiaus, suteikusio „garbę ir autoritetą mūsų tautai visos Europos akivaizdoje“, originalas.

Valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio puoselėjama reformuotos valstybės vizija rėmėsi centralizuotos konstitucinės monarchijos – Lenkijos – sukūrimu. Su šia vizija negalėjo sutikti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atstovai, siekdami išsaugoti Liublino unijoje įtvirtintą dualistinę Lenkijos ir Lietuvos valstybę. Penktojoje parodos dalyje „Konstitucija ir Lietuva“ atskleidžiama Lietuvos artilerijos generolo Kazimiero Nestoro Sapiegos vadovaujamos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės parlamentinės konfederacijos veikla siekiant išsaugoti Lietuvos valstybingumą centralizacijos akivaizdoje. Parodoma, kad Lietuvos senatoriai ir pasiuntiniai Seime, siekdami užtikrinti valstybės egzistenciją, sutiko su tam tikrų Lietuvos teisių delegavimu bendroms valstybinėms institucijoms, tačiau dėl esminio Lietuvos ir Lenkijos unijos išsaugojimo klausimo nesileido į kompromisus. Nuoseklią Lietuvos atstovų veiklą Seime vainikavo 1791 m. spalio 20 d. priimtas Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimo įstatymas (Tarpusavio įžadas), įtvirtinęs valstybinio dualizmo tradiciją ir atvėręs naują Lenkijos bei Lietuvos santykių bendroje valstybėje perspektyvą. Šio dokumento originalas yra penktosios teminės dalies ašis, o Lietuvos bajorijos pritarimą Konstitucijai liudija parodoje eksponuojami seimelių dokumentai bei korespondencija. Liublino unijos idėjos tvarumą Lietuvos visuomenėje iliustruoja Žemaitijos pasiuntinio M. P. Karpio žodžiai, pasakyti 1791 m. kovo 14 d. Seimo posėdyje: „Lietuvių ir lenkų tautos gali skirtis, tačiau vienoje į Uniją susijungusioje tautoje privalo būti vienodos politinės teisės.“

Šeštoji parodos dalis „Tarp išdavystės ir lojalumo“ atskleidžia Konstitucijos ir Ketverių metų seimo priimtų reformų likimą. Pristatomi pagrindiniai reformoms priešiškos konfederacijos kūrėjai, parodoma, kad Rusijos inspiruotas konfederacijos sukūrimas bei 1792 m. vasarą įvykdyta atvira agresija prieš suverenią Lenkijos ir Lietuvos valstybę ne tik pademonstravo visuomenės pilietinę brandą, bet ir išryškino skirtingą bajorijos politinį pasirinkimą: nuo artėjančios Rusijos kariuomenės besitraukianti Lietuvos bajorija 1792 m. birželio 29 d. Gardine paskelbė deklaraciją dėl Konstitucijos išsaugojimo, o kita bajoriškosios visuomenės dalis rusų karių užimtame Vilniuje birželio 25 d. pasirašė Gegužės 3 d. konstituciją naikinančios konfederacijos aktą. „Švelniosios revoliucijos“ epochą užbaigė 1792 m. liepos 23 d. Įstatymų sargybos posėdyje priimtas valdovo bei Sargybos narių sprendimas toliau nesipriešinti, priimti Rusijos imperatorės ultimatumą ir prisidėti prie Targovicos konfederacijos. Formaliai atsižadėjus Gegužės 3 d. konstitucijos buvo tikimasi ne tik išsaugoti valstybės teritorijos vientisumą, bet ir išlaikyti Ketverių metų seimo įvestus pertvarkymus. Politinį pasirinkimą tarp tarnavimo Respublikai ir išdavystės liudija parodoje eksponuojamas Ketverių metų seimo reformų išsižadėjusių ir tai padaryti atsisakiusių Lietuvos senatorių ir ministrų sąrašas, o moralines dvejones atskleidžia Lenkijos lauko etmono Severino Ževuskio žodžiai: „Dalijasi tauta susiskaldžiusi, stos vienas prieš kitą vienos motinos sūnūs.“ (Rozdwoi się więc naród poróżniony, staną przeciw sobie jednejże matki synowe).

Septintojoje parodos dalyje „Kova už laisvę“ atskleidžiamas Konstitucijos idėjų tvarumas, pasipriešinimas antrajam padalijimui ir tautos laisvės bei lygybės idėjos, didelio palaikymo sulaukusios generolų Tado Kosciuškos ir Jokūbo Jasinskio vadovaujame 1794 m. sukilime. Šioje dalyje pristatomi lietuvių kalba išleisti sukilėlių dokumentai liudija visuomenėje įsitvirtinusią ir naują tautos sampratą, kurią iliustruoja Lietuvos Vyriausiosios Tautos Tarybos atsišaukime įrašyti žodžiai: „Žmones esmi visi lygi, bo [nes] visi ant tos pačios žemės gyvenam.“ Parodoje atskleidžiama, kad net jėga nuslopinus sukilimą bei sunaikinus Lenkijos ir Lietuvos valstybę, valstybingumo atkūrimo ir tautos laisvės idėja liko gyva. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinio suverenumo išsaugojimo siekius liudija paskutiniojo Lietuvos didžiojo iždininko, kunigaikščio Mykolo Kleopo Oginskio ir kitų didikų kuriami Lietuvos atkūrimo projektai bei gyva Gegužės 3 d. konstitucijos atmintis – apdainuota Adomo Mickevičiaus poemoje „Ponas Tadas“, įrašyta bajorijos namų knygose, užfiksuota atsiminimuose ir taip perduodama iš kartos į kartą valstybės okupacijos sąlygomis. Septintojoje parodos dalyje eksponuojamas į lietuvių kalbą XVIII a. pabaigoje ar pirmaisiais XIX a. metais išverstas 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos tekstas yra puikus šio dokumento reikšmės Lietuvos visuomenei liudijimas, atskleidžiantis luominės visuomenės virsmą pilietine.

Paroda „Kad Tėvynė gyvuotų. Lietuva ir Lenkija 1791 m. konstitucijos epochoje“ – tai pirmasis bandymas Lietuvoje pristatyti spalvingą ir sudėtingą Konstitucijos epochą, pažinti Abiejų Tautų Respublikos pakilimo ir jos sunaikinimo istoriją, skatinantis mokytis iš to meto politikų padarytų klaidų, ieškoti vidinio sutarimo, nepuoselėti iliuzijų dėl užsienio šalių nesavanaudiškos pagalbos, laiku įgyvendinti būtinas permainas visuomenėje ir valstybėje, o svarbiausia – patiems rūpintis savo Tėvynės likimu. 1791 m. konstitucijoje įtvirtinta nuostata, jog „Tauta privalo pati save ginti nuo užpuolimo ir saugoti savo vientisumą. Todėl visi piliečiai yra tautos vientisumo ir laisvių gynėjai“, ir šiandien nepraranda aktualumo.

Parodos eksponatų savininkai
Anykščių sakralinio meno centras
Archiwum Główne Akt Dawnych w Warszawie, Polska
Bažnytinio paveldo muziejus
Biblioteka Książąt Czartoryskich, Oddział Muzeum Narodowego w Krakowie, Polska
Biblioteka Kórnicka PAN, Polska
Biblioteka Narodowa w Warszawie, Polska
Biblioteka Naukowa PAU i PAN w Krakowie, Polska
Biblioteka Uniwersytecka w Warszawie, Polska
Fundacja Zbiorów im. Ciechanowieckich, Zamek Królewski w Warszawie – Muzeum, Polska
Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia
Kauno arkivyskupijos kurija
Lietuvos istorijos institutas
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka
Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka
Lietuvos nacionalinis dailės muziejus
Lietuvos nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus
Lietuvos nacionalinis muziejus
Lietuvos valstybės istorijos archyvas
Muzeum Historyczne w Sanoku, Polska
Muzeum Książąt Czartoryskich – Muzeum Narodowe w Krakowie, Polska
Muzeum Książąt Lubomirskich w Zakładzie Narodowym im. Ossolińskich we Wrocławiu, Polska
Muzeum Narodowe w Krakowie, Polska
Muzeum Narodowe w Poznaniu, Polska
Muzeum Narodowe w Warszawie, Polska
Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai
Panevėžio vyskupijos kurija
Parafia pw. Niepokalanego Poczęcia Najświętszej Maryi Panny w Wigrach, Polska
Raguvos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia
Šiaulių „Aušros“ muziejus
Trakų istorijos muziejus
Turgelių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia
Vilniaus arkivyskupijos kurija
Vilniaus universiteto biblioteka
Vytauto Didžiojo karo muziejus
Zamek Królewski na Wawelu – Państwowe Zbiory Sztuki, Polska
Zamek Królewski w Warszawie – Muzeum, Polska
Львівська національна галерея мистецтв імені Бориса Возницького, Україна
Львівський історичний музей, Україна
Нацыянальны мастацкі музей Рэспублікі Беларусь
Jan K. Ostrowski
Kunigaikštis Motiejus Radvila
Vilius Kavaliauskas
 
Parodos kuratorė
Dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė
 
Parodos koncepcijos ir ekspozicijos plano autoriai
Dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, dr. Vydas Dolinskas, Marijus Uzorka
 
Parodos koordinatoriai
Marijus Uzorka, Gintarė Džiaugytė, Gintarė Tadarovska  
 
Parodos leidybos koordinatorės
Dr. Živilė Mikailienė, Gintarė Džiaugytė  
 
Parodos restauracinės priežiūros koordinatorius
Mantvidas Mieliauskas
 
Parodos mokslinės ir kultūrinės programos koordinatoriai
Dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, Vytautas Gailevičius
 
Parodos edukacinės programos koordinatorės
Lirija Steponavičienė, dr. Nelija Kostinienė
 
Parodos rinkodaros ir informacijos koordinatoriai
Mindaugas Puidokas, Monika Petrulienė
 
Parodos techninio įrengimo koordinatoriai
Kęstutis Karla, Aurimas Ramelis, Saulius Marteckas  

Renginiai

Paskaita „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 1791 m. konstitucijos epochoje“
2021 m. lapkričio 11 d. 18.00–19.00 val.
Valdovų rūmų Renginių salė
Diskusija „Sava ar svetima? 1791 m. gegužės 3 d. konstitucija ir Lietuva“
2021 m. gruodžio 8 d. 18.00–19.30 val.
Valdovų rūmų Renginių salė

Ekskursijos

Ekskursija su parodos kuratore dr. Ramune Šmigelskyte-Stukiene
Registruotis
2021 m. spalio 28 d. 17.00–18.30 val.
Valdovų rūmų Lankytojų vestibiulis

Rėmėjai