Bronzinės akvamanilės kojos

Bronzinės akvamanilės kojos
Aktualu iki 2012-03-04

XIV a.
Kojų ilgis 45 mm, 125 mm
Kuncevičius A., Tautavičius A., Urbanavičius V. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos tyrimai 1992 metais, radinių inv. Nr. 4747; 4748.
Konservavo ir cheminius tyrimus atliko Aldona Skučienė, rest. prot. Nr. 26 (Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“)

Akvamanilės kojos rastos 1992 m. atliekant archeologinius tyrimus Vilniaus Žemutinės pilies ikigotikinio laikotarpio pastato M3 šiauriniame pasienyje. Abi kojos nulūžusios nuo indo korpuso, primena liūto letenas. Manoma, kad toks indas į Lietuvą galėjo patekti iš Žemutinės Saksonijos, kur XIII a. įsikūrė jų gamybos centras. Iš čia bronzinės akvamanilės išplito po daugelį Europos valstybių. Raitelio pavidalo akvamanilė, anksčiau buvusi Vilniaus senienų muziejuje, šiuo metu saugoma Gardino valstybiniame istorijos ir archeologijos muziejuje.

Akvamanilė – bronzinis arba keraminis kartais gyvūno, kartais žmogaus pavidalo indas, skirtas vandeniui ant rankų pilti. Viduramžiais šie indai buvo naudojami bažnyčiose religinių apeigų metu, tačiau ir didikai nevengė jų dėti ant savo stalo, nes rankų plovimas valgio metu buvo svarbi dvaro etiketo dalis.

Medžiagą parengė Eglė Zaveckienė
Fotografas Vytautas Abramauskas
Panaudota literatūra:

Lietuvos sakralinė dailė, XI–XX a. pradžia, t. 4: Auksakalystė, XIII–XX a., 2 kn.: Pavieniai metalo dirbiniai, sudarytoja J. Liškevičienė, Vilnius, 2007, p. 198 (kat. Nr. III.1).
Steponavičienė D. Lietuvos valdovo dvaro prabanga XIII a. viduryje–XVI a. pradžioje, Vilnius, 2007.
Steponavičienė D. „Pagonybė, krikščionybė ir sinkretizmas. Vilniaus Žemutinės pilies duomenys“, in: Lietuvos archeologija, t. 28, Vilnius, 2005.
Vilniaus Žemutinės pilies rūmai, t. 3: 1990–1993 metų tyrimai, atsakingasis redaktorius A. Tautavičius, Vilnius, 1995.
http://www.kikirpa.be/image/B/1/1/b1102_std.jpg.
http://www.metmuseum.org/toah/images/hb/hb_1994.244.jpg.
http://www.metmuseum.org/toah/images/hb/hb_1975.1.1416_av1.jpg.

 

Susiję įrašai

Daugiau straipsnių

Rašalinė

Rašalinė

20251110

XV a. rašalines naudojo tik raštinga visuomenės dalis – tie, kurie turėjo mokėti rašyti dėl savo užimamų pareigybių: raštininkai, iždininkai ir kt. Remiantis archeologiniais duomenimis, žinoma, kad viena pagrindinių to laikotarpio raštininkų naudotų kanceliarijos priemonių – rašalinės. Jos buvo tekintos iš kaulo, drožtos iš rago, lietos iš metalo ar lipdytos, žiestos iš molio. Nuo XV a. rašalinės pradėtos gaminti taip, kad jas būtų patogu nešioti, – su dangteliais, neretai pritvirtintos prie diržo. Tai leido raštininkams būti mobiliems, keliauti ir dirbti ne vienoje vietoje. Dažniausiai naudotas juodas rašalas. Spalvotas rašalas (mėlynas, raudonas) – prabangesnis (jo ir gamyba buvo brangesnė), naudotas taupiau.
Tyrinėjant Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritoriją XV a. sluoksnyje rasta išskirtinės išvaizdos rašalinė. Ji pagaminta iš pilkos molio masės, lipdyta, dengta rusvai žalia glazūra, sveika. Rašalinė vandens paukščio pavidalo, su skyle nugaroje (rašalui laikyti), snapas ir uodega nulūžę. Ji dekoruota geometriniu ornamentu. Paprastos rašalinės pasižymėjo funkcionalumu, buvo mažai dekoruotos. Prabangesnės galėjo būti profiliuotos, puoštos įmantresnėmis figūrinėmis detalėmis. Rašalinių išvaizda neretai priklausė nuo savininko statuso – kuo aukštesnes pareigas ar statusą užėmė žmogus, tuo puošnesnė buvo ir jo rašalinė. 

 

Plačiau

Publikuota: 2012-02-27 Atnaujinta: 2012-03-05 14:17
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika