Kurtų tipo medžioklinis šuo

Kurtų tipo medžioklinis šuo
Aktualu iki 2019-06-09

XV a.
Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio korpuso prieigų 2003 m. archeologinių tyrimų ataskaita, Vilnius, 2004, skeleto kaulų inv. Nr. 67043.

Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje XV a. datuojamame sluoksnyje archeologai rado keliolika šuns skeleto kaulų. Šis šuo buvo itin aukštas – 75 cm ūgio. Sprendžiant pagal kaukolę, jo galva buvo siaura su ilgu snukiu, su neryškiu perėjimu nuo kaktos į snukį, turėjo ryškią sagitalinę skiauterę. Šio nebejauno gyvūno kairysis peties sąnarys buvo pažeistas artrito, kurį galėjo sukelti trauma. Dėl traumos šuo greičiausiai šlubavo. Atlikus tyrimus nustatyta, kad vienas kairiojo apatinio žandikaulio dantis buvo jau senokai išlūžęs. Preliminarus ilgųjų kaulų ir kaukolės palyginimas rodo, kad gyvūnas turėjo būti labai panašus į dabartinius kurtų veislės šunis.

Aukšti, liekni ir greiti kurtų tipo šunys buvo skirti medžioklėje pavyti, išginti žvėrį. Kurtai – vieni populiariausių diduomenės laikytų šunų.

Kurtų tipo šunys, XV a., iš leidinio: Phébus G. Livre de la chasse, Gace de la Buigne, Déduits de la chasse, 1301–1500, Français. Bibliothèque nationale de France, Département des manuscrits, folio 46V

Medžiagą parengė Povilas Blaževičius
Fotografai Vytautas Abramauskas, Povilas Blaževičius, Giedrė Piličiauskienė

Panaudota literatūra ir šaltiniai
Blaževičius P., Dambrauskaitė N., Luik H., Piličiauskienė G., Rumbutis S., Zarankaitė-Margienė T. Vilniaus pilių fauna: nuo kepsnio iki draugo. Monografija, Vilnius, 2018.
Phébus G. Livre de la chasse, Gace de la Buigne, Déduits de la chasse, 1301–1500, Français. Bibliothèque nationale de France.
Ragauskienė R. „Šunys Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų dvaruose (XIII a. vidurys –XVII a. pirmoji pusė)“, in: Lietuvos pilys, 2010, Nr. 6, p. 164–177.
Piličiauskienė G. Zooarcheologinės medžiagos, surastos Vilniaus pilių komplekse, pirminio identifikavimo sąvadas, Vilnius, 2018. LDKVR mokslinis archyvas, b. GTA-45.

Susiję įrašai

Daugiau straipsnių

Knyga „Bartoli commentaria in primam digesti novi partem doctilis vire domino Petri Pauli Parisii cardinalis admodum reverendi non paucis additionibus nuper illustrata acuratesque castigata“

Knyga „Bartoli commentaria in primam digesti novi partem doctilis vire domino Petri Pauli Parisii cardinalis admodum reverendi non paucis additionibus nuper illustrata acuratesque castigata“

20260413

XIV a. Italijoje ir Prancūzijoje susiformavo postglosatorių, arba komentatorių, pasaulietinė teisės mokykla, kurios atstovai buvo XII–XIII a. veikusios glosatorių mokyklos pasekėjai. Šios mokyklos atsiradimas susijęs su Romos teisės atgimimu Viduramžiais ir Digestų, arba Pandektų, rinkinių atradimu. Glosatoriai tyrinėjo romėnų civilinės teisės veikalus ir pildė juos glosomis (paaiškinimais, pastabomis), komentavo ir interpretavo teisines sąvokas bei principus. Postglosatoriai glosų jau neberašė, bet sistemiškai ėmėsi tirti visą teisės akto turinį, o ne tik pavienes jo sąvokas, rašė išsamius komentarus ir remdamiesi Aristotelio tekstais, ir taikydami kitus scholastinius metodus.
Bartolas de Sasoferatas buvo vienas žymiausių Viduramžių postglosatorių, davęs vardą visai Romos pasaulietinės teisės komentatorių mokyklai – bartolistams. Jis buvo Perudžos ir Bolonijos universitetų auklėtinis, Pizos ir Perudžos universitetų teisės profesorius, civilinės teisės specialistas, Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Karolio IV (1316–1378, valdė 1355–1378) patarėjas.

 

 

Plačiau

Publikuota: 2019-06-03 Atnaujinta: 2019-06-03 10:14
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika