XV a.
Vario lydinys
Matmenys: aukštis 4,7 cm, plotis 3,3 cm
Blaževičius P., Bugys P. Vilniaus Žemutinės pilies teritorija. Valdovų rūmų rytinio ir šiaurinio korpusų prieigų 2006–2008 m. archeologinių tyrimų ataskaita, radinio inv. Nr. 886.
Konservavo Aldona Skučienė, rest. prot. Nr. 615/5470 (Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“)
Kryžius krikščionims – kančios, vilties ir prisikėlimo simbolis. Kryželis nešiojamas ant krūtinės norint parodyti priklausymą tam tikrai konfesijai, taip pat tikintis Dievo malonės ir globos. Lygiakryžmis kryželis rastas per 2006–2008 m. Valdovų rūmų rytinio ir šiaurinio korpusų išorėje vykdytus archeologinius tyrimus. Jis datuojamas XV amžiumi. Dirbinys puoštas geometriniu ornamentu, jo galai išplatėja. Restauruojant radinį, pastebėta, kad išplatėjusiuose kryžmų galuose yra įspaustos graikiškos raidės: IC.XP.NIKA.
Manoma, kad kryžiaus ženklas su šiuo įrašu pradėtas naudoti nuo IV a. ir tai siejama su Romos imperatoriaus (306–377) Konstantino pergale 312 m. prieš Maksencijų prie Tibro upės. Konstantinas mūšio išvakarėse sapne pamatė kryžių danguje ir išgirdo balsą, sakantį: „Su šiuo ženklu nugalėsi“. Kitą dieną, pakeitęs Romos legionų simbolį erelį į kryžių, mūšį laimėjo. Nuo 313 m. krikščionybė tapo oficialia Romos imperijos religija. Pasak legendos, po pergalės imperatorius labiausiai matomose Konstantinopolio vietose liepė pastatyti tris kryžius su aukso raidėmis užrašyta fraze IC.XP.NIKA (gr. Ιησούς Χριστός Νικά – „Jėzus Kristus – nugalėtojas“). Lygiakryžmis graikiškas kryžius su šiuo įrašu kaip simbolis Rytų Bažnyčioje naudojamas iki šiol.
Ar šis kryželis su graikišku įrašu, rastas Valdovų rūmų teritorijoje, buvo pagamintas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stačiatikių, ar atkeliavo iš Bizantijos imperijai priklausiusių žemių, parodys tyrimai ateityje.
Medžiagą parengė Eglė Zaveckienė
Fotografas Vytautas Abramauskas
Panaudota literatūra
Krikščioniškosios ikonografijos žodynas, sudarė D. Ramonienė, Vilnius, 1997.
Kузнецов В. П. История развития формы креста. Краткий курс православной ставрографии, Москва, 1997.
