XIV a. pab. – XV a. pr.
Antgalio ilgis 6,7 cm, plunksnos ilgis 3,7 cm
Geležies lydinys
Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies teritorija. R patalpos archeologiniai tyrimai 2006 m., radinio inv. Nr. M 8.
Restauravo Dainius Šavelis, rest. prot. Nr. 339/4772 (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai)
2006 m. archeologai Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų pietinio korpuso R (vartų) patalpoje, XV a. sluoksnyje, rado įtveriamąjį lanko strėlės antgalį. Šis radinys iš daugumos kitų antgalių išsiskyrė maksimaliai išplatėjančia, arčiau smaigalio plokščia kastuvėlio formos plunksna.
Iš kasinėjimų vietos rastas daiktas pateko tiesiai į restauravimo dirbtuves. Čia jį kartu su kitais metaliniais radiniais restauratorius tvarkė (konservavo), apie 5 mėnesius palaipsniui taikė tinkamas konservavimo priemones. Iš pradžių nuo metalo paviršiaus skalpeliais ir boriukais buvo valomos apnašos, vėliau, siekiant pašalinti chloridus, antgalis (su kitais geležiniais radiniais) buvo verdamas distiliuotame vandenyje. Tinkamai išdžiovinus radinį, metalas apdorotas tanino tirpalu ir tvirtintas parafino ir polietileninio vaško lydalu – jame antgalis kelias valandas buvo panardintas. Baigus konservavimo darbus, metalo paviršius padengtas apsaugine danga ir nupoliruotas.
Šio tipo strėlių antgaliai yra gana reti Lietuvoje ir kitose baltų žemėse. Jiems artimų radinių aptikta Latvijoje vėlyvojo geležies amžiaus kultūriniame sluoksnyje (IX a.). Tokių antgalių taip pat rasta Baltarusijoje (Naugarduke) ir Rusijoje (Naugarde (Novgorode) – XI a. pirma pusė), Riazanėje – XII a., Sibire).
Analogiški strėlių antgaliai buvo plačiai paplitę visoje Rytų Europoje, taip pat Vengrijoje, Čekijoje ir Slovakijoje. Jie datuojami VIII–XIII amžiumi. Vėliau, XIII–XIV a., panašūs strėlių antgaliai buvo plačiai paplitę mongolų ir totorių ginkluotėje.
Sprendžiant iš Vilniaus Žemutinėje pilyje rastų keleto panašių antgalių, galima spėti, kad XV a. pradžioje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenėje tarnavo totorių lankininkai. Šio tipo strėlių antgaliai iš Senųjų Trakų piliavietės buvo prarasti XIV a. antros pusės kovų metu. Tokios formos keli strėlės antgaliai iš Kernavės siejami su 1365 m. įvykiais, kai čia buvusią kunigaikščio pilį užėmė nuo Vilniaus su Ordino kariuomene žygiavęs Kęstučio sūnus Butautas, prieš tai ją iš slėnio pusės apšaudžius arbaletais ir lankais (rasta apie 30 strėlių antgalių). Antpuolyje dalyvavo kryžiuočiai bei jų sąjungininkai, Butauto vedami lietuviai, tad į Kernavės gynėjus skriejo ne tik vokiškos, bet ir lietuviškos strėlės. Lenkijoje Plementų pilaitėje, sudegintoje 1414 m., taip pat rasta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenėje tarnavusiems totoriams priskiriamų lanko strėlių antgalių. Tokie strėlių antgaliai Lietuvos teritorijoje buvo naudojami XIV a. antroje pusėje – XV a. pradžioje.
Medžiagą parengė Mantvidas Mieliauskas
Fotografas Vytautas Abramauskas
Naudota literatūra
Kazakevičius V. Geležies amžiaus strėlės Lietuvoje (II-XII-XIII amžius), Vilnius, 2004, p. 49.
Luchtanas A. „Aukuro kalno“ piliakalnio Kernavėje tyrinėjimai“, in: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1992 ir 1993 metais, Vilnius, 1994, p. 53.
Luchtanas A., Vitkūnas M. „Kernavės gynybinis kompleksas“, in: Karo archyvas, t. 19, Vilnius, 2004, p. 75.
Rackevičius G. Arbaletas ir lankas Lietuvoje XIII–XVI a., Vilnius, 2002, p. 149–150.
