XIII a. pab. – XIV a. I p.
Aukštis 4,2 cm, skersmuo 1,2–2,2 cm
Kaulas, pjovimas, tekinimas
Blaževičius P. Vilniaus pilių teritorijos su įtvirtinimais, pastatais ir jų liekanomis (u. k. 1791) (Vilniaus m.) detaliųjų archeologinių tyrimų 2019–2020 m. ataskaita, radinio inv. Nr. 1411.
Maždaug pirmo tūkstantmečio pr. Kr. viduryje Centrinės arba Rytų Azijos stepėse gyvenusios klajoklių gentys išrado švilpiančią strėlę – garsą skleidžiantį strėlės antgalį, kuris gana greitai paplito visoje Azijoje. Daugybę amžių šiuo išradimu naudojosi kinai, japonai, mongolai ir kitos kaimyninės tautos. Europos žemyną tokios strėlės pasiekė su hunų genčių ekspansija pirmo tūkstantmečio viduryje ir vėliau, plečiantis Mongolijos imperijai XIII amžiuje.
Kaip rodo pats pavadinimas, pagrindinė tokio dirbinio savybė yra ta, kad, skriedamas ir susidurdamas su oro srovių pasipriešinimu, jis skleidžia garsą, primenantį pučiamojo švilpuko švilpesį. Skleidžiamo garso tembrui įtakos turi strėlės antgalio forma, dydis, skylučių kiekis ir medžiaga, iš kurios jis pagamintas (kaulas, ragas, medis, metalas). Pavyzdžiui, kuo didesnis švilpuko tūris, tuo duslesnį garsą jis skleidžia. Ir atvirkščiai – kuo švilpuko tūris mažesnis, tuo išgaunamas garsas yra aukštesnis.
Susidomėjimas šiais švilpiančiais strėlių antgaliais kilo XX a. viduryje. Jie buvo tyrinėjami, remiantis lingvistiniais, etnografiniais, istoriniais, archeologiniais duomenimis. 1953 m. Vengrijos mokslininkė Katalin Urai-Kėhalmi (Katalin Uray-Kőhalmi, 1926–2012) išskyrė tris pagrindinius strėlių švilpukų tipus. Pirmojo tipo strėlės antgalis maunamas ant strėlės kotelio galo, antrojo tipo – maunamas žemiau metalinio strėlės antgalio, tokio paties dydžio kaip ir antgalis, trečiojo tipo – tvirtinamas prie metalinio strėlės antgalio, keturis penkis kartus mažesnis nei antgalis.
Iš archeologinės Vilniaus pilių medžiagos iki šiol žinomi septyni strėlių švilpukų fragmentai (šeši rasti Vilniaus Žemutinės pilies, vienas – Aukštutinės pilies teritorijoje). Sluoksniai, kuriuose rasti šie dirbiniai, datuojami XIII a. pabaiga – XVI a. pirma puse. Pastebėtina, kad strėlės švilpukas iš vėlyviausia chronologine riba datuoto sluoksnio aptiktas Vilniaus Aukštutinės pilies teritorijoje. Žemutinės pilies sluoksniuose rasti strėlių švilpukai datuojami XIII a. pabaiga – XV amžiumi. Šie dirbiniai pagaminti iš ilgojo kaulo ir rago, tuščiaviduriai, plonasieniai, išplatinta centrine dalimi. Kai kurie buvę dekoruoti geometriniais ornamentais. Dėl savo trapumo jie dažniausiai perskilę išilgai, arba išlikusios tik jų sienelių dalys, tačiau šonuose esančios lašo pavidalo skylutės, smailiąja dalimi nukreiptos į strėlės smaigalį, leidžia šiuos radinius identifikuoti kaip strėlių švilpukus.
Pagal minėtą šių dirbinių tipologiją vienas strėlės švilpukas priskirtas pirmajam tipui, šeši – antrajam. Pastarajam tipui priskiriamas ir pristatomas strėlės švilpukas, rastas per 2019–2020 m. archeologinius tyrimus Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų G rūsyje. Jis kriaušės pavidalo, nedekoruotas. Priešinguose viršutinės dalies šonuose turėjęs dvi lašo pavidalo skylutes. Šis strėlės švilpukas yra geriausiai išlikęs iš visų septynių švilpukų, rastų Vilniaus pilių komplekse.
Strėlių švilpukai siejami su dviem pagrindinėmis sritimis: medžiokle ir karyba. Jų skleidžiamas garsas priversdavo vandens paukščius pakilti iš savo slėptuvių ar, priešingai, nutūpti ant vandens. Imituojant patelių arba jauniklių balsą, būdavo priviliojami didieji žvėrys. Karyboje šios švilpiančios strėlės naudotos priešo gąsdinimo, signalizavimo, šaudymo arba puolimo krypties nurodymo tikslais.
Manoma, kad pirmojo tipo švilpiančių strėlių antgalių panaudojimas galėjęs būti siauriausias, sietinas tik su medžiokle. Kiti strėlių švilpukai greičiausiai buvę universalesni, naudoti tiek medžioklėje, tiek karyboje.
Medžiagą parengė Dovilė Urbonavičiūtė-Jankauskienė
Fotografas Vytautas Abramauskas
Strėlės švilpuko piešinio ir rekonstrukcinių piešinių autorė Rita Manomaitienė
Naudota literatūra
Blaževičius P. Vilniaus Žemutinės pilies LDK valdovų rūmų vakarinio korpuso išorės archeologinių žvalgymų ir ploto į šiaurę nuo M-22 archeologinių tyrimų 2010 m. ataskaita. LDKVR, ATA Nr. 68.
Blaževičius P. Vilniaus arkikatedros bazilikos, Žemutinės ir Aukštutinės pilių pastatų, jų liekanų ir kitų statinių komplekso Žemutinės pilies rūmų liekanų (kodas 24705) detaliųjų archeologinių tyrimų 2019–2020 m. ataskaita. LDKVR, ATA Nr. 75 (ataskaita ruošiama).
Blaževičius P. „Dainuojančios strėlės Lietuvoje“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, t. 5, sud. G. Striška, Vilnius, 2021 (leidinys rengiamas).
Holubovičiai E. ir V. Gedimino kalno Vilniuje 1940 metų kasinėjimų pranešimas, Kaunas, 1941
Montvilaitė E., Kaminskaitė I., Kalėjus A. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos 1988 m. archeologinių tyrimų ataskaitos radinių sąrašo priedas. LDKVR, ATA Nr. 2.
Nilsson T. „Signalpil“, in: Kulturen, comp. E. Nordenson, J. Gerber, 1981, pp. 31–34.
Steponavičienė D., Blaževičius P., Gendrėnas G. Viliaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. II oficinos (dvariškių rūmų) 2003–2005 m. archeologinių tyrimų ataskaita. LDKVR, ATA Nr. 54.
Tautavičius A., Urbanavičius V. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos 1988 m. archeologinių tyrimų ataskaita. LII RS, f. 1, b. 1658.
Uray-Köhalmi K. „Über die pfeifenden Pfeile der innerasiatischen Reiternomaden“, in: Acta Orientalia Academiae Scientiarum Hungaricae, vol. 3, fasc. 1–2, Budapest, 1953, pp. 45–71.
