
XVI a. pab. – XVII a. pr.
Angos skersmuo 34 cm, dugno skersmuo 25 cm, aukštis 10 cm
Žiedimas, dekoravimas reljefine bangele, degimas, apdirbimas raugo technika
Tautavičius A., Urbanavičius V. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos 1994 m. tyrimai, radinio inv. Nr. 2775a.
Restauravo Deimantė Baubaitė, rest. prot. Nr. 22/14550 (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai)
1994 m. atliekant archeologinius tyrimus Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų K rūsyje, XVI a. pab. – XVII a. pr. datuotame sluoksnyje, tarp griuvenų ir įvairių buitinės keramikos liekanų aptikta raugo technika apdirbtų šukių, iš kurių buvo suklijuotas masyvaus dubens fragmentas. Dubuo pagamintas iš molio su rupaus žvirgždo priemaišomis, paviršius grubokos faktūros, viena sienelė apdegusi, dugnas pasidengęs žvirgždo sluoksniu, kuris atsiranda formuojant puodus ant stovylo – ranka sukamo žiedimo rato. Indo viduje, ant dugno, rasta baltų kietų apnašų, kurias ištyrus paaiškėjo, kad tai – kalcio karbonato sankaupos (CaCO3 ). Greičiausiai tai yra kalkių nuosėdos, atsiradusios nuo ilgo indo sąlyčio su vandeniu, naudojant jį buitinėms reikmėms.
Surasto dubens išskirtinis bruožas – ant jo pakraščio iš molio suformuota dekoratyvinė reljefinė bangelė. Šis puošybos elementas ant indų dažniau pradėtas naudoti Renesanso laikotarpiu, kai Vilniaus puodžių dirbtuvėse masiškai imta gaminti žiesta ir spalvinga glazūruota keramika, atsirado indų paskirties įvairovė, buitinė keramika tapo puošnesnė ir rafinuotesnių formų. Taigi iš šio pavyzdžio matome, kad senoji raugo technologija nebuvo visai išstumta, bet įgijo naujų dekoratyvinių elementų, atitinkančių to meto madas.
Raugo technika laikoma ikiglazūrine technika. Manoma, kad ji atsirado Rytų Europoje maždaug XII amžiuje. Daugiausia raugo technika apdirbtos keramikos šukių Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų aplinkoje rasta XIV–XVI a. datuotuose sluoksniuose. Iš jų sudėti santūrių, archajiškų formų buities indai. Raugu apdirbti indai išsiskiria tuo, kad jų paviršius nusėtas tamsiomis įvairios konfigūracijos dėmelėmis. Toks individualus ir nepakartojamas ornamentas atsiranda tada, kai iš krosnies išimti įkaitinti indai merkiami į raugą. Purslai kunkuliuodami nuo karščio prikepa ir suanglėję ant paviršiaus išlieka visam laikui. Prastai išdegti dirbiniai rūgštyje pajuosdavo, o gerai išdegti – tapdavo margi. Išimtus iš raugo indus statydavo atgal į krosnį, kur džiūdami jie galutinai sutvirtėdavo. Šia technika apdoroti indai būdavo stiprūs ir atsparūs vandeniui. Raugui užmaišyti naudoti įvairūs produktai, dažniausiai – ruginiai, kvietiniai, grikiniai, avižiniai miltai, duonos raugas, išrūgos. Greičiausiai šia technika apdirbti indai būdavo degami žemos temperatūros duonkepėse krosnyse.
Kai kuriuose Lietuvos regionuose ši gamybos technologija gyvavo iki XX a. šeštojo dešimtmečio ir dėl pajuodusių sienelių tokie indai vadinti juodpuodžiais. Raugo technika naudota ir kaimyninėse valstybėse – Estijoje, Latvijoje. Lenkijoje ji vadinta hartovana, Baltarusioje ir Rusijoje – riabaja, obvarnaja. Įvairių šalių dailininkai – keramikai, senųjų amatų rekonstruktoriai – iki šiol naudoja šį keramikos apdirbimo būdą, jis žinomas kaip archajiška Baltijos šalių keramikos technika obvaros arba Baltijos raku pavadinimu.
Medžiagą parengė Deimantė Baubaitė
Fotografas Vytautas Abramauskas
Naudota literatūra
Strazdas D. Vilniaus Gotikos ir Renesanso keramika, Vilnius, 2011, p. 15, 16.
Kudirka J. Lietuvos puodžiai ir puodai, Vilnius, 1973, p. 32.
Ūdraitė I. Lietuvių liaudies keramika, XIX a. vidurys – XX a. pirma pusė, Vilnius, 2006, p. 11.
D’Souza S. „Obvara Firing Technique in Pottery“, in: The Spruce Crafts, https://www.thesprucecrafts.com/obvara-firing-and-how-to-do-it-4071913 [žiūrėta 2021-05-10].