Knyga „The Modern Part of the Universal History“

 

 

Nėra gerai žinoma, kam kilo idėja parašyti visuotinę istoriją, tačiau manoma, kad tai galėjo sugalvoti Džordžas Seilas (George Sale, 1697–1736) – britų orientalistas, 1734 m. į anglų kalbą išvertęs Koraną. Veikalo idėją visuomenei pristatė ir iniciatyvos ją leisti ėmėsi keli spaustuvininkai, suradę autorius ir finansavę visas leidybos išlaidas. 1729 m. periodinėje spaudoje buvo paskelbtas „Pasiūlymas parašyti visuotinę istoriją nuo seniausių laikų iki šių dienų“. Numatyta, kad leidinys bus leidžiamas dalimis. Taip pat iškelta ir prenumeratos idėja – taip dalis publikavimo išlaidų turėjo būti padengta pačių skaitytojų. Pirmoji pirmojo tomo dalis pasirodė 1730 m. gegužę, tais pačiais metais išleistos dar dvi dalys. Pirmąjį tomą sudarė dvylika dalių, paskutinė jų pasirodė 1736 m., ja buvo užbaigta pirmojo tomo leidyba.

 

Pirmoji, arba Senoji, daugiatomio dalis, vadinama „Visuotinė istorija nuo seniausių laikų iki dabarties, sudaryta iš originalių autorių ir iliustruota žemėlapiais, iškarpomis, įrašais, chronologinėmis ir kitomis lentelėmis“ (orig.„An Universal History from the Earliest Account of Time to the Present, compiled from Original Authors and illustrated with Maps, Cuts, Notes, Chronological and other Tables“), publikuota 1736–1744 metais. Antroji, arba Modernioji, dalis – „Šiuolaikinė visuotinės istorijos dalis nuo seniausių laikų, kurią iš originalių autorių surinko senosios dalies autoriai“ (orig.„The Modern Part of an Universal History from the Earliest Account of Time compiled from Original Writers, by the Authors of the Ancient Part“) – leista 1759–1766 metais. Buvo numatyta išleisti 20 Moderniosios dalies tomų, tačiau galiausiai pasirodė 44 tomai. Bendrai daugiatomį sudaro 65 tomai.

 

Nors Senoji ir Modernioji buvo vieno didelio daugiatomio sudedamosios dalys, jos gerokai skyrėsi. Senojoje dalyje nenutolta nuo biblinių pasakojimų, kreatyvizmo teorijos ir Senojo Testamento chronologijos. Moderniosios dalies autoriai jau nebegalėjo remtis Biblija siekdami paaiškinti Europos civilizacijos iškilimo ir raidos procesus. Nors siekta papasakoti visuotinę istoriją ir dėmesio skirta Arabų, Afrikos, Azijos ir Amerikos civilizacijoms, Moderniojoje dalyje daugiau nei pusė pasakojimo yra skirta Europos tautų istorijai ir jų užkariavimams atskleisti. Pačių autorių teigimu, tai lėmė spartesnė Europos valstybių raida, lyginant su likusiu pasauliu. Tik europiečiai esą yra atradę civilizacinio progreso paslaptis, o likęs pasaulis gerokai atsilieka. Europos valstybių, kaip imperijų su kolonijomis, iškilimas laikytas šio europiečių civilizacinio pranašumo rezultatu.

 

Valdovų rūmų muziejaus rinkiniuose saugomas antrosios, arba Moderniosios, daugiatomio dalies tomas, pažymėtas kaip 12-as. Jame aprašoma Danijos, Švedijos, Lenkijos, Lietuvos ir Prūsijos istorija. Nors knygos antraštiniame lape skelbiama, kad tai – 12 tomas (turint omenyje vien Moderniosios dalies numeraciją), originaliai minėtų šalių istorijos aprašymai yra publikuoti atskirais tomais. Danijai buvo skirtas 53 tomas (išleistas 1761 m.), Švedijai – 54 tomas (1761), Lenkijai, Lietuvai ir Prūsijai – 55 tomas (1762). Gali būti, kad tokia leidinio versija buvo sukomplektuota ir išleista vėliau arba įrišta konkretaus asmens užsakymu. Antraštinis lapas, skelbiantis tomo numerį ir išleidimo metus, galėjo būti parinktas ir atsitiktinai.

 

Lenkijos istorijos pasakojimas pradedamas nuo geografinio šalies aprašymo. Įdomu tai, kad šioje dalyje aprašomos ir Lietuvos geografinės ypatybės. Lietuva laikoma viena iš sudedamųjų Lenkijos dalių kartu su Žemaitija, Kuršo kunigaikštyste, Prūsija, Mazovija, Palenke, Polese, Raudonąja Rusia, Podole ir Ukraina. Aprašomas lenkų charakteris, politinės sanklodos ypatybės, administracinis suskirstymas. Istorija pradedama nuo legendinio Lenkijos įkūrėjo Lecho ir pabaigiama 1737 m., jau prasidėjus Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Augusto III (1733–1763) valdymui. Nors didžioji Lietuvos istorijos dalis integruota į Lenkijos istorijos pasakojimą, nedidelė leidinio dalis skirta ir Lietuvos istorijai atskleisti. Pradedama nuo Lietuvos vardo etimologijos aiškinimų įvairiuose istoriniuose šaltiniuose ir kronikose atskleidimo, Lietuvos geografijos apibūdinimo, diduomenės santykių su Lenkijos karaliumi aprašymo, Lietuvos nepriklausomybės nuo Lenkijos ir šalies suverenumo aspektų išaiškinimo, lietuvių papročių apibūdinimo. Atskirai aprašytas Vilnius kaip Lietuvos sostinė, taip pat Gardinas, Trakai, Lietuvos Brasta, Mstislavlis, Naugardukas ir kiti didieji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestai. Istorinis pasakojimas pradedamas legendiniu Palemonu ir jo sūnumis, toliau aprašomi kiti legendiniai Lietuvos kunigaikščiai. Daug dėmesio skiriama Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir karaliaus Mindaugo († 1263, valdė apie 1236/1253–1263) valdymui, aprašomas kitų kunigaikščių valdymas. Pasakojimas užbaigiamas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Jogailos (apie 1351–1434, valdė 1377–1381, 1382–1434, Lenkijos karalius 1386–1434) ir Vytauto (apie 1350–1430, valdė 1392/1401–1430) valdymu bei Gediminaičių dinastijos Lenkijos soste pradžia.

 

Nors daugiatomio tekstai daugiausiai anonimiški, žinomi keli šio daugiatomio tekstų autoriai. Džonas Svintonas (John Swinton, 1703–1777) – dvasininkas, orientalistas, Londono karališkosios draugijos žinioms apie gamtą tobulinti narys, nuo 1767 m. buvo Oksfordo universiteto bibliotekos vyriausiasis archyvaras. Džonas Kempbelas (John Campbell, 1708–1775) – itin produktyvus ir gerai apmokamas samdomas rašytojas. Džordžas Psalmanazaras (George Psalmanazar, apie 1679–1763) – keliautojas, neva lankęsis daugelyje egzotiškų kraštų, tarp jų ir Naujajame Pasaulyje bei dabartiniame Taivane, kurių kalbą ir papročius vėliau su daugybe netikslumų aprašė savo veikaluose. Arčibaldas Baueris (Archibald Bower, 1686–1766) – škotų rašytojas, dvasininkas jėzuitas, parašęs 7 tomų veikalą apie Romos popiežius, tačiau ilgainiui kaltintas, kad savo tekstuose pateikdavęs netikslius faktus. Džordžas Šelvokis (George Shelvocke, †1760) – Londono karališkosios draugijos žinioms apie gamtą tobulinti narys, 1729 m. į anglų kalbą išvertė Kazimiero Simonavičiaus veikalą „Didysis artilerijos menas“. Kokie autoriai rašė Lenkijos ir Lietuvos istorijos dalį, žinių nesama.

 

Valdovų rūmų muziejuje saugomas leidinys pažymėtas trimis ekslibrisais. Pirmasis ekslibrisas rodo, kad leidinys priklausė Landafo miesto (Velsas) katalikų katedros bibliotekai, globojamai šv. Teilo. Nors katedra ne kartą nukentėjo, o XVIII a. pradžioje buvo itin prastos būklės, nuo XVII a. antros pusės čia kaupta didelė biblioteka.

 

Antrajame ekslibrise nurodytas jo savininkas skvairas Viljamas Fulartonas ir vaizduojamas Fulartonų šeimos herbas – trys į heraldinę dešinę atsuktos ūdrų galvos. Virš herbo – giminės devizas LUX IN TENEBRIS (liet. „Šviesa tamsoje“). Fulartonai – tai nuo XIII a. žinoma iš Škotijos Eršyro srities kilusi giminė. Knyga greičiausiai priklausė pulkininko V. Fulartono (1754–1808) bibliotekai. Gausi jo biblioteka, kurioje buvo ypač daug knygų agronomijos tema, po jo mirties 1808 m. palikuonių buvo išparduota.

 

Trečiasis ekslibrisas žymi, kad knyga atsidūrė Buto markizų Stiuartų šeimos bibliotekoje. Tai nuo XIV a. žinoma Škotijos kilmingųjų giminė, kurios atstovai gyvena ir šiandien. Ekslibrise pavaizduotas herbas, padalintas į keturis laukus, virš herbo – į heraldinę dešinę atsisukęs liūtas ir ugnį spjaudanti viverna. Virš liūto – lotyniškas devizas NOBILIS IRA, tai sutrumpinta frazė Nobilis Est Ira Leonis (liet. „Kilnus yra liūto pyktis“). Šią frazę kaip giminės devizą naudojo ne viena Škotijos kilmingųjų giminė, taip pat ir Buto markizai Stiuartai. Pirmame ir ketvirtame herbo laukuose vaizduojamas Buto markizų herbas – į heraldinę dešinę atsisukę du liūtai ir šachmatų lentos rašto elementai. Antrajame lauke vaizduojamas Hikmanų giminės herbas, trečiajame – greičiausiai Škotijos regioną simbolizuojantys trys ant galinių kojų stovintys liūtai. Po herbu – devizas AVITO VIRET HONORE (liet. „Jis klesti savo protėvių šlovėje“). Šie heraldiniai ženklai rodo, kad knygą savo bibliotekoje greičiausiai turėjo Buto markizas Džonas Stiuartas (John Stuart, 1744–1814), kuris buvo vedęs ledi Šarlotę Hikman-Vinzor (Charlotte Hickman-Windsor, † 1766). Taip pat šiuo šeimos herbu knygą galėjo papuošti ir jo sūnus lordas Dudlis Katsas-Stiuartas (Dudley Coutts Stuart, 1803–1854). Jis buvo 1832 m. įkurtos Lenkijos bičiulių literatų draugijos (orig. Literary Association of the Friends of Poland, lenk. Stowarzyszenie Literackie Przyjaciół Polski) prezidentas, aktyviai domėjęsis ir palaikęs lenkų ir lietuvių išsivadavimo iš carinės Rusijos imperijos judėjimą. Tad Lenkijos, Lietuvos ir Prūsijos istorijai skirta daugiatomio dalis tikrai galėjo būti jo bibliotekoje.