Antonio Sartorio (~1630–1680)
Opera ORFĖJAS (1672)
Pusiau sceninis atlikimas
Pagal Aurelijaus Aurelio (Aurelio Aureli, ~1652–1708) libretą
Meilės trikampis, pavydas, simbolių kalba ir meilės pergalė!
Solistai
Ilze Grēvele-Skaraine (sopranas – Orfėjas)
Monta Martinsone (sopranas – Euridikė)
Rūta Vosyliūtė (sopranas – Aristėjas)
Ieva Sumeja (sopranas – Autonojė)
Anete Viļuma (sopranas – Orilas)
Simona Jocevičiūtė (soprano – Tetidė)
Silvija Sūna (mecosopranas – Achilas)
Ansis Bētiņš (tenoras – Erinda ir Heraklis)
Edgars Skarbulis (bosas – Chironas ir Plutonas)
Krišs Pozemkovskis (bosas – Asklepijus ir Bakchas)
Baroko orkestras COLLEGIUM MUSICUM RIGA
Baroko šokių trupė (vad. Guna Ezermale)
Istorinius gestus rekonstravo Katerina Antonenko
Kostiumų dizainerė Jeļena Forste
Režisierius Artūrs Arnis
Meno vadovas ir dirigentas Māris Kupčs
Jau šimtmečius mitas apie Orfėją, kuris dainuodamas ir pritardamas sau lyros garsais išlaisvina mylimąją Euridikę iš požemių karalystės, plačiai žinomas iš nemirtingos Klaudijaus Monteverdžio (Claudio Monteverdi, 1567–1643) operos „Orfėjas“.
Italų kompozitorius Antonijus Sartorijus (Antonio Sartorio, ~1630–1680) į šį senovės graikų mitą pažvelgė kiek kitaip. Jo opera „Orfėjas“ yra vienas pirmųjų pereinamojo laikotarpio į XVII a. italų operos tradicinio stiliaus kūrinių, kurie nukrypsta nuo griežtų ankstyvosios Florencijos ir Venecijos muzikinės dramos principų bei graikų tragedijos išraiškos standartų.
Operoje aiškiai skiriamos arijos ir rečitatyvas, kūrinys žymi stiliaus perėjimą nuo Frančesko Kavalio (Francesco Cavalli, 1602–1676) „venecijietiškojo“ operos stiliaus prie naujos formos – „opera seria“, o Antonijus Sartorijus pasirūpino, kad spektaklis būtų efektingas, su įdomiais ir netipiškais personažais, tokiais kaip, pavyzdžiui, čigonė Graikijoje. Opera pirmą kartą buvo parodyta Venecijos „Teatro San Salvatore“ scenoje 1672-aisiais. Tai metas, kai teatrai tampa vis labiau prieinami platesnei auditorijai, kai imamos trinti ribos tarp aristokratijos ir žemesniųjų klasių.
Aristėjas – dainiaus Orfėjo brolis, bet ir jis yra įsimylėjęs Euridikę, todėl Orfėjas pavydi. Aristėjas atstumia Autonoję, kuri persirengia čigone, kad būtų šalia jo, ir į pagalbą pasitelkia Achilą bei Heraklį. Pavydusis Orfėjas ketina nužudyti Euridikę miške, tačiau Euridikė miršta, kai jai, ketinančiai pabėgti nuo Aristėjo, įgelia gyvatė. Orfėjas išvyksta į požemių karalystę, kad susigrąžintų Euridikę. Plutonas, požemio karalystės valdovas, pavergtas jo dainavimo, paleidžia Euridikę su sąlyga, kad Orfėjas nepažvelgs į ją, kol jie nepasieks gyvųjų žemės. Tačiau Orfėjas atsigręžia ir Euridikė lieka požemių pasaulyje.
Renginys nemokamas, bet būtina išankstinė registracija. Patekti į renginius galima tik turint galiojantį galimybių pasą arba ES skaitmeninį COVID pažymėjimą. Per visą renginį privaloma dėvėti nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones.
Projektą finansuoja
Lietuvos kultūros taryba