Bernardinų (Mažesniųjų brolių observantų) vienuolija buvo viena populiariausių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Didesnioji šio ordino Lietuvos provincijos konventų dalis buvo įkurta už dabartinės Lietuvos ribų. Kaip svarbiausią tikslą iškėlęs katalikybės platinimą tarp stačiatikių (vėliau ir tarp protestantų), šis ordinas iš centro Vilniuje skverbėsi kuo toliau į rusiškąsias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijas, kartu į rytines valstybės žemes nešdamas lotyniškosios Vakarų kultūros formas. Kartu su katalikybe į slaviškas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes drauge su bernardinais plito gotikinės, o vėliau barokinės architektūros modeliai, vakarietiška krikščioniškosios dailės ikonografija. Atskiri XVI–XVII a. bandymai įtvirtinti savarankišką lietuviškų konventų provinciją baigėsi sėkme 1729 m. Milano generalinėje kapituloje. Joje buvo patvirtintas Lietuvos provincijos įkūrimas, galutinai įgyvendintas 1731 metais. Provinciją sudarė 31 vyrų konventas ir 6 moterų vienuolynai. Nuo 1783 m. Rusijos imperijos teritorijoje esantys konventai sudarė atskirą Baltarusijos Šv. Stanislovo provinciją, ji gyvavo iki XIX a. pradžios. 1801 m. visi buvusių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių konventai vėl sujungti į bendrą Lietuvos bernardinų provinciją, veikusią Rusijos imperijos sudėtyje. 1816 m. prie Lietuvos provincijos prijungti Rusios provincijos konventai dar labiau išplėtė šios neįtikėtinai išaugusios provincijos ribas iki Podolės Kameneco. Tačiau XIX a. ši gerai organizuota struktūra buvo sunaikinta, XIX a. pabaigoje liko neuždarytas tik Kretingos vienuolynas. Pranešime bus apžvelgiama dabartinė buvusių Lietuvos provincijos bernardinų ansamblių padėtis, architektūros išlikimo lygis, įvertintas kultūros paveldo praradimų mastas.
Paskaitą skaitys dailėtyrininkė akad. dr. (hp) Rūta Janonienė (Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros institutas).
Renginys nemokamas, tačiau būtina iš anksto registruotis.