Kauno valstybinis muzikinis teatras Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio minėjimo proga į savo repertuarą įtraukė vieno ryškiausių tarpukario lietuvių kompozitorių Jurgio Karnavičiaus istorinės tematikos operą „Radvila Perkūnas“. Operos premjera įvyko vasario 15 dieną. Prieš 81 metus opera pirmą kartą parodyta taip pat Kauno Valstybės teatre (dab. Kauno valstybinis muzikinis teatras) 1937 m. vasario 15 d. – 19-ųjų Nepriklausomybės metinių išvakarėse.
Opera „Radvila Perkūnas“ savo siužeto aktualumu, istorinėmis aplinkybėmis intriguoja ir melomanus, ir mūsų istorinės praeities puoselėtojus. Todėl teatras ėmėsi misijos ją parodyti ne tik Kaune, bet ir Lietuvos regionų architektūrinėse erdvėse, susijusiose su Radvilų palikimu. Didžių Lietuvos didikų – Radvilų ir Chodkevičių – priešpriešos istoriją muzikinėje scenoje jau matė Kėdainių miesto šventės ir Mykolo Kleopo Oginskio muzikos festivalio Plungėje žiūrovai, o spalio 24 d. opera skambės Vilniuje, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Renginių salėje.
Nūdienos menininkų šiuolaikinėmis teatrinėmis priemonėmis interpretuojamas operos librete atspindimas laikotarpis ir istorinių įvykių sūkuryje užsimezgusi meilės istorija puikiai tinka minint iškilų valstybės jubiliejų. Siužeto esmė – dvi konfrontuojančios Lietuvos didikų giminės (Radvilos ir Chodkevičiai) savo skirtingus religinius įsitikinimus ir turtinius interesus geba atmesti ir susivienyti vardan Tėvynės gerovės ir laisvės užsienio valstybių invazijos fone. Pasak operos režisieriaus Kęstučio S. Jakšto: „Šiandieninė situacija labai panaši į tą, kokia buvo 1600 metais: yra išorinių grėsmių, ryški politinė nesantaika ne religiniu, o ambicijų pagrindu. Pagrindinę operos mintį (ar reikia mums aukų, kad taptume vieningi), ko gero, išgirs kiekvienas žiūrovas, nes gražiausiai ir ryškiausiai ji atskleidžiama Žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio dainuojamaisiais žodžiais – „kalbėtis turim, tartis.“
Scenografiją operos „Radvila Perkūnas“ spektakliui sukūrė šių metų Nacionalinės kultūros premijos laureatas Gintaras Makarevičius drauge su Dainiumi Liškevičiumi, kostiumus ir grimą – dailininkai Dan Zinkevič ir Kristina Valančiūtė. Scenovaizdžio pagrindas – imituojama barokinė bažnytinė architektūra ir stilizuojami istoriniai kostiumai.
Sudėtingas chorines partitūras su kolektyvu paruošė chormeisterė Rasa Vaitkevičiūtė, scenos judesio autorius – choreografas Danius Bervingis. Spalio 24 d. Vilniuje pagrindines partijas atliks: Raminta Vaicekauskaitė (Sofija Olelkaitė), Tomas Ladiga (Radvila Perkūnas), Mindaugas Zimkus (Jonušas Radvila), Giedrius Prunskus (Jeronimas Katkus), Rūta Zaikauskaitė (Sofija Katkuvienė), Kęstutis Alčauskis (Vyskupas Giedraitis), taip pat Žanas Voronovas, Marija Arutiunova, Ramūnas Urbietis, Povilas Padleckis, Andrius Apšega ir kt.
Dramaturgas Balys Sruoga, planavęs šia tema parašyti dramą, operos librete paliko melodramos liniją: jaunų žmonių meilės istoriją, įveltą į dviejų galingų XVI a. pabaigos Lietuvos šeimų ginčą. Dainuojamasis tekstas minimaliai atskleidžia turtiniais interesais grįstą įtampą tarp Radvilų ir Katkų, tačiau to laikotarpio Lietuvos politinis kontekstas puikiai juntamas. Slucko kunigaikštytė Sofija Olelkaitė, kurią kaip našlaitę globoja didikai Katkai (Chodkevičiai), yra pažadėta Kristupo Radvilos Perkūno sūnui Jonušui. Abu jaunieji myli vienas kitą, bet Radvilos konfliktuoja su Katkais. Radvilos vadovauja evangelikų opozicijai, o Katkai yra karaliaus Zigmanto Vazos katalikiškos politikos šalininkai. Kadangi pastarieji nenori išleisti Sofijos už Jonušo, Kristupas Radvila Perkūnas pasiryžęs sūnui nuotaką paimti jėga. Gresia vidaus karas. Besikivirčijančias šalis imasi taikyti Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis, jam pavyksta Radvilos išdidumą nugalėti žadinant patriotizmą – „ne laikas tarpusavyje kovoti, kai priešas (švedai) artėja prie Lietuvos sienų.“ Iškeliamos šaunios vestuvės, tačiau jas baigia ne medaus mėnuo, o Kristupo Radvilos Perkūno įsakymas sūnui ruoštis į karo žygį.
Operos herojų paveiksluose jaučiami ryškūs B. Sruogos talento ženklai: spalvingi charakteriai, aštraus sąmojo kupinos replikos, gyva draminė įtampa. Muzikinė operos medžiaga įdomi, bet sudėtinga, harmonija tiršta, melodika rečitatyvinė, ją papildo vienas kitas lyrinis intarpas, pagrįstas lietuvišku melosu.
Bilietus galite įsigyti čia.
