Dr. Frančeska Marija Valjenti (Francesca Maria Vaglienti)
Milano valstybinio universiteto (Italija) docentė, daugelio mokslinių straipsnių bei monografijų autorė šiame universitete dėsto Viduramžių istorijos, Viduramžių miestų archeologijos bei Moterų istorijos kursus. Ji daug metų tyrinėja valdžios fenomeną vėlyvųjų Viduramžių dvaruose, socialinius ir politinius fenomenus Lombardijoje vėlyvaisiais Viduramžiais bei ankstyvojo Renesanso epochoje. Atlikdama tyrimus remiasi ne tik istoriniais, bet ir archeologiniais, antropologiniais bei meniniais duomenimis.
Su dviem tėvynėmis širdyje. Bona Sforca, Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė (1494–1557)
Milano kunigaikščio Džano Galeaco Sforcos (Gian Galeazzo Sforza) ir Izabelės Aragonietės (Isabella d’Aragona) duktė, Neapolio karaliaus Alfonso II anūkė, Bona Sforca (Sforza), nuo pat mažens buvo rengiama politinei karjerai. Bona buvo išauklėta valdyti valstybę dviejuose pačiuose rafinuočiausiuose to meto Europos dvaruose – Milano ir Neapolio. O po Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose, Vilniuje, vykusių diplomatinių derybų tapo Lenkijos karaliene ir Lietuvos didžiąja kunigaikštiene. Dėl puikaus išsilavinimo, asmeninių savybių, sumanios motinos diplomatinės veiklos bei palankiai susiklosčiusių aplinkybių princesė Bona buvo ne tik Lietuvos ir Lenkijos valdovė, bet ir apskritai viena ryškiausių politinių figūrų visoje to meto Europoje. Nuo 1517 m. Lietuva tapo jos antrąja tėvyne, vadindavo ją „nostre parti“, prilygindama ją savo gimtajai šaliai...
Registruotis galite paspaudę šią nuorodą.
