Valdovų rūmų muziejus pristato išskirtinį garsaus flamandų dailininko, olandų tapybos aukso amžiaus atstovo, portretų kūrėjo Vilemo van Honthorsto (Willem van Honthorst, 1594–1666) nutapytą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės arklidininko ir Prūsijos vietininko, kunigaikščio Boguslavo Radvilos, XVII a. viduryje išvadavusio Vilniaus pilis iš maskvėnų rankų, portretą, kurį parodai paskolino muziejaus bičiulis ir daugelio projektų rėmėjas, filantropas, istorijos mylėtojas kunigaikštis Motiejus Radvila, neseniai įsigijęs šį kūrinį iš vienos privačios kolekcijos. Įvertinus tai, kad Boguslavą Radvilą vaizduojanti ikonografija yra ypač skurdi – iki mūsų dienų išliko tik keli žinomi tapyti jo portretai bei keletas grafikos kūrinių – šis pirmą kartą viešai pristatomas aukštos meninės vertės tapybos kūrinys yra tikra sensacija, kuri praturtins Radvilų giminės ikonografijos tyrimus, o Valdovų rūmų muziejaus lankytojams suteiks išskirtinę galimybę pirmiems pasigrožėti šiuo kūriniu Vilniuje.
Portretas greičiausiai buvo nutapytas ankstyvųjų Boguslavo Radvilos kelionių Nyderlanduose ir Prancūzijoje metu. Kadangi pavaizduotas asmuo nėra jaunas, greičiausiai portretas buvo sukurtas 1650-ųjų pabaigoje, Berlyne, Brandenburgo elektoriaus dvare, kuriame tuo metu kaip tik veikė dailininkas V. van Honthorstas. Lietuvos didikas tikriausiai užsakė portretą, bet dėl nutrūkusio finansavimo iš savo valdų Lietuvoje negalėjo visiškai už jį atsiskaityti, tad kūrinys buvo parduotas. Vėlesnės portreto klajonės jį nuvedė į Škotiją, iš kur galiausiai šis tapybos darbas pateko į vieną Londono antikvarų. Praėjus beveik 400 metų, portretas sugrįžo namo... pas Motiejų Radvilą.
Boguslavas Radvila (1620–1669) – kunigaikštis, Vilniaus kašteliono Jonušo Radvilos (1579–1620) ir Elžbietos Sofijos, Brandenburgo markizo ir Šventosios Romos imperijos kurfiursto Johano Georgo Hohencolerno (Johann Georg Hohenzollern) dukters, sūnus. Netekęs tėvo, buvo globojamas dėdės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo etmono ir Vilniaus vaivados, kunigaikščio Kristupo Radvilos (1585–1640). Kartu su pusbroliu Jonušu Radvila (1612–1655) mokėsi daugiausia karinių dalykų Kėdainiuose, taip pat dalyvavo karo su švedais Livonijoje kampanijoje, mokslus tęsė Vilniuje, Groningene, Utrechte, Paryžiuje, Londone. Domėjosi fortifikacija, dalyvavo katalikų ir protestantų kovose Nyderlanduose. Reformacijos šalininkas, Lietuvos evangelikų reformatų globėjas, vertintas Europos protestantų valdovų, buvęs ir katalikų valdovų dvaruose. 1638–1646 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėliavininkas, nuo 1646 m. arklidininkas, 1654 m. buvo nominuotas Polocko vaivada, bet šio urėdo nepriėmė, nes tuo metu prasidėjo Maskvos intervencija Lietuvoje ir Polockas buvo užimtas rusų dalinių.
Nuo 1648 m. dalyvavo kazokų maišto malšinimo veiksmuose, buvo paskirtas Respublikos valdovo Jono Kazimiero Vazos (1648–1668) gvardijos generolu, dalyvavo 1651 m. karinėse operacijose ir pasižymėjo kaip karinių dalinių organizatorius ir karvedys. Kartu su pusbroliu, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiuoju etmonu ir Vilniaus vaivada, kunigaikščiu Jonušu Radvila 1654–1655 m. bandė organizuoti pasipriešinimą Maskvos ir Švedijos intervencijai.
Priešų kariuomenėms okupavus beveik visą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, ieškojo išeities iš sudėtingos situacijos. Todėl kartu su pusbroliu Jonušu Radvila perėjo į Švedijos karaliaus Karolio Gustavo pusę, inicijavo vadinamosios Kėdainių unijos, nutraukusios Lietuvos valstybinius ryšius su Lenkija ir susiejusios ją analogiškais saitais su Švedija, pasirašymą, tikėdamasis švedų pagalbos kovoje prieš Maskvą. Kaip susitarimo su Švedija šalininkas, mirus pusbroliui Jonušui Radvilai ir karui krypstant Respublikos valdovo Jono Kazimiero Vazos ir jo šalininkų naudai, buvo priverstas pasitraukti į Prūsiją ir dalyvauti švedų bei prūsų dalinių kariniuose veiksmuose prieš Respublikos kariuomenę. Nors karo pabaigoje Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Kazimiero Vazos buvo amnestuotas, bet nuo 1656 m. tarnavo pas savo giminaitį, Brandenburgo kurfiurstą Frydrichą Vilhelmą, vadintą „didžiuoju kurfiurstu“, ir nebuvo lojalus Respublikai bei jos valdovui. Po metų buvo paskirtas Prūsijos kunigaikštystės vietininku, arba faktiniu valdytoju (Statthalter), dalyvavo kariniuose veiksmuose jau prieš švedus. Tačiau nenusišalino nuo Respublikos valstybinio gyvenimo, dažnai lankėsi Lietuvoje. 1661 m. pabaigoje su beveik 1 tūkst. asmeninės kariuomenės raitelių rengėsi Vilniaus pilių ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų išvadavimo iš apgultos Maskvos kariuomenės įgulos operacijai, rengė šturmo planus ir organizavo pavykusį rusų dalinio gąsdinimo inscenizavimą, kuris privedė prie maskvėnų kapituliacijos ir jų vado, kunigaikščio Danilos Mišeckio, nukirsdinimo.
1665 m. vedęs Jonušo Radvilos dukterį Oną Mariją, savo rankose sutelkė visas Biržų ir Dubingių Radvilų giminės valdas bei turtus. Tapo vienu turtingiausių visos Respublikos didikų, pretendavo į Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą po Jono Kazimiero Vazos abdikacijos 1668 metais. Buvo karšto būdo, Europoje garsėjo kaip dvikovų dalyvis, buvo išsilavinęs, pakankamai sumanus politikas, talentingas karo vadas, tačiau XVII a. vidurio „tvano“ laikotarpiu šiems privalumams atsiskleisti Respublikoje nebuvo palankių sąlygų, o jis pats labiau pasitarnavo svetimiems valdovams. Mėgo prabangą, buvo moderniai įsirengęs Tauragės pilį, Slucko pilyje kaupė archyvą, meno kūrinius, o jam priklausiusioje Vilniaus rezidencijoje 1636 m. netgi buvo apsistojęs Ispanijos karaliaus pasiuntinys grafas Chuanas de Solrė (Juan de Solre). 1666 m. parašė knygą, kuri 1840 m. buvo išleista pavadinimu „Autobiografija“. Palaidotas Karaliaučiaus katedroje, Brandenburgo kurfiurstų ir Prūsijos kunigaikščių kriptoje kaip Hohencolernų dinastijos giminaitis. Neseniai didiko paminklas buvo atkurtas. Boguslavas Radvila buvo paskutinis Dubingių-Biržų šakos vyriškosios linijos atstovas. Su žmona Ona Marija susilaukė dukters Liudvikos Karolinos, kuri netrukus neteko abiejų tėvų ir buvo globojama giminaičių Hohencolernų bei Radvilų.
Parodos organizatoriai
Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai
Kunigaikštis Motiejus Radvila