Tai vieno įspūdingo, reikšmingus 400 metų senumo istorinius Lietuvos, Lenkijos ir Maskvos valstybių įvykius menančio, monumentaliais matmenimis (beveik 3,5 x 3,5 m) išsiskiriančio eksponato paroda. Šis kūrinys – žinomo italų dailininko Tomaso Dolabelos (Tommaso Dolabella, ~1570–1650) ar jo aplinkos sukurtas paveikslas Maskvos caro Vasilijaus Šuiskio ištikimybės priesaika 1611 m. Abiejų Tautų Respublikos seime (paveikslo pavadinimas nėra galutinai įsitvirtinęs, todėl šis kūrinys dar vadinamas Maskvos carų Šuiskių priesaika, Stanislovas Žulkevskis pristato valdovui Žygimantui Vazai ir karalaičiui Vladislovui sugautus carus Šuiskius 1611 m. Seime, taip pat – Maskvos caro Vasilijaus Šuiskio ir jo brolių Dmitrijaus bei Ivano pristatymas Respublikos valdovui ir Seimui Varšuvos karališkosios pilies Senato salėje ir pan.). Paveikslas primena tiek konkrečią pergalę, tiek ir visą Abiejų Tautų Respublikos karų prieš Maskvą XVII a. pradžioje istoriją. Paveikslo Maskvos caro Vasilijaus Šuiskio ištikimybės priesaika 1611 m. Abiejų Tautų Respublikos seime siužetas liudija, kad Liublino unijos sukurta Abiejų Tautų Respublika, suvienijusi Lenkijos Karalystę ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę bei jos tautas – lenkus, lietuvius, ukrainiečius, baltarusius, – ne tik sugebėjo atsispirti agresijai iš Rytų, bet ir suduoti itin skaudų ir žeminantį smūgį suirutę tuo metu išgyvenusiai Maskvos valstybei. Šio paveikslo paroda Valdovų rūmų muziejuje tarsi pratęsia čia pat veikiančios kitos parodos „Liublinas – Lietuvos ir Lenkijos unijos miestas“ bei svarbiausio jos akcento – Jano Mateikos (Jan Matejko, 1838–1893) paveikslo „Liublino unija“ – istorinį pasakojimą, suaktualina meno kūriniuose vaizduojamų istorinių įvykių priežastinį ryšį, leidžia daryti platesnes ir nūdienai aktualias išvadas.
Dailininko T. Dolabelos paveikslai buvo patys pirmieji, ankstyviausi svarbius istorinius įvykius įamžinantys monumentalūs dailės kūriniai Abiejų Tautų Respublikoje. Manoma, kad paveikslas Maskvos caro Vasilijaus Šuiskio ištikimybės priesaika 1611 m. Abiejų Tautų Respublikos seime, kaip ir kitas artimo istorinio siužeto paveikslas Smolensko atgavimas 1611 m., buvo nutapytas ir puošė Varšuvos karališkosios pilies reprezentacinių salių lubų plafonus iki XVIII a. pradžios. Yra žinoma, kad jau XVII a. rusų pasiuntiniai reikalavo, jog paveikslai, liudijantys skaudžius Maskvos pralaimėjimus ir didžią nešlovę, būtų pašalinti iš Varšuvos karališkosios pilies. Vėliau šie originalūs paveikslai išties buvo nukabinti ir iki šiol laikomi dingusiais. Pagal vieną iš versijų, 1707 m. Varšuvą užėmus Maskvos carui Petrui I, šiuos paveikslus pavogė rusų kariai, pagal kitą – 1716 m. juos minėtam carui ir savo sąjungininkui padovanojo pats Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Augustas II (1697–1733). XIX a., siekdamas priminti Maskvos carų pažeminimą, net du paveikslus šia tema nutapė Janas Mateika.
Paveikslas Maskvos caro Vasilijaus Šuiskio ištikimybės priesaika 1611 m. Abiejų Tautų Respublikos seime yra viena iš svarbių meninių Abiejų Tautų Respublikos pergalės prieš Maskvą vizualizacijų. Kompozicijos centre – areštuoto ir 1611 m. spalį į Varšuvą pristatyto caro Vasilijaus Šuiskio ištikimybės priesaika Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Vazai (1587/1588–1632) bei Lenkijos ir Lietuvos princui, išrinktajam Maskvos carui Vladislovui Vazai. Tai tapo finaliniu istorinių įvykių, kai jungtinės lenkų ir lietuvių karinės pajėgos, vadovaujamos Lenkijos etmono Stanislovo Žulkevskio, sumušė rusų kariuomenę, užėmė Kremlių ir paėmė į nelaisvę Maskvos valdovus, akcentu, Abiejų Tautų Respublikos triumfo prieš Maskvą ženklu.
Pabrėžtina, kad siekiant šios pergalės prieš Maskvą, dėl patogios geopolitinės padėties Lietuvos sostinė buvo tapusi Abiejų Tautų Respublikos karinių veiksmų planavimo ir diplomatinių pastangų koordinavimo centru. Čia itin skambiai paminėtos ir visos pergalės, o ypač – 1611 m. Smolensko atgavimas. Yra žinoma, kad ta proga į Vilnių grįžusiam Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Vazai buvo surengta iškilminga įžygiuotuvių ceremonija. Vėliau Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidenciją Vilniuje, kaip ir Varšuvos karališkąją pilį, turėjo papuošti šiai tematikai skirti meno kūriniai. Minima, kad vienas iš reprezentacinių salių lubas tapiusių dailininkų buvo Vazų dinastijai dirbęs Kristijonas Melichas (Christian Melich, ?–1655).
Neatmestina galimybė, kad dalį istorinės tematikos kūrinių specialiai Valdovų rūmams Vilniuje galėjo sukurti ir tas pats Vazų dinastijos dvaro dailininkas T. Dolabela ar jo aplinkos menininkai. Gimęs Beluno mieste, Italijoje, ir mokęsis pas Antonijų Vasilakį (Antonio Vassilacchi, 1556–1629), dailininkas kurį laiką dekoravo Venecijos Dožų rūmus. Atkeliavęs dirbti į Vazų dvarą, jis tapo baroko tapybos Lenkijoje ir Lietuvoje pradininku. Jo kūriniuose ryški Venecijos tapybos mokyklos ir tokių garsių jos atstovų kaip Paolo Veronezės (Paolo Veronese, tikr. Paolo Cagliari, ~1528–1588), Tintoreto (Tintoretto, tikr. Jacopo Comin, Jacopo Robusti, 1518–1594), Jakopo Basano (Jacopo Bassano, tikr. Jacopo da Ponte, ~1510–1592) dailės maniera: meistriškai įvaldytos spalvos, šviesos efektai, daugiafigūrės kompozicijos ir trimatės erdvės iliuzija.
Ilgą laiką apie Valdovų rūmų muziejaus parodoje pristatomą paveikslą Maskvos caro Vasilijaus Šuiskio ištikimybės priesaika 1611 m. Abiejų Tautų Respublikos seime, kaip ir apie kitus šia tema sukurtus paveikslus, XVIII a. pradžioje dingusius iš Varšuvos karališkosios pilies, nieko nebuvo žinoma arba turėta labai fragmentinių žinių. Maskvos caro priesaiką vaizduojančių kūrinių siužetas ir kompozicija buvo žinomi iš T. Dolabelos amžininko, kunigaikščiams Radviloms dirbusio Lietuvos raižytojo ir kartografo Tomo Makovskio (1575–1630) grafikos darbo, kuriame pavaizduota Varšuvos pilį puošusi paveikslo versija. Pasirodo, kad greičiausiai apie 1611 m. greta paveikslo, skirto dekoruoti Varšuvos karališkąją pilį, T. Dolabela bei galbūt jo aplinkos dailininkai ar mokiniai buvo sukūrę ir kitą identiško siužeto, bet šiek tiek modifikuotos kompozicijos paveikslą, kuris puošė ištaigingą Pidhircių (Podhorcų) rezidenciją netoli Lvovo (Ukraina). Paveikslo užsakovas nėra žinomas, bet išlikę šaltiniai liudija, kad bent jau XIX a. šis kūrinys priklausė iš Gediminaičių dinastijos save kildinusių kunigaikščių Sanguškų giminei, kuri šį paveikslą saugojo Liubartovo ir Zaslavlio rezidencijose, o vėliau pervežė į Pidhircių rūmus. 1872 m. paveikslą restauravo, o tiksliau – beveik pertapė dailininkas Jonas Kantas Lorenovičius (Jan Kanty Lorenowicz, 1821–1895).
Po Antrojo pasaulinio karo šis paveikslas buvo slepiamas ir pasimetė Lvovo muziejinėse saugyklose. Surastas ant vieno rulono, 2011–2013 m. jis buvo kruopščiai ir iš esmės restauruotas Krokuvos Vavelio karališkosios pilies restauratorių bei tyrinėtojų grupės, vadovaujamos Beatos Nowak ir dr. Ewos Wilkojć. Nuo ankstesnių restauravimų apvalytas paveikslas kelerius metus rodytas Krokuvos Vavelio karališkosios pilies vienoje iš reprezentacinių salių. 2018 m. šis paveikslas grįžo į Lvovo istorijos muziejų, o nuo 2019 m. rugpjūčio persikelia į Valdovų rūmus Vilniuje ir, kaip bendros lenkų, lietuvių, ukrainiečių ir baltarusių šlovingos pergalės liudytojas, svečiuosis čia iki pat 2021-ųjų, kai bus minima Smolensko atgavimo ir Maskvos caro Vasilijaus Šuiskio priesaikos 410 metų sukaktis.
Parodos organizatoriai
Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai
Lvovo istorijos muziejus (Ukraina)
Krokuvos Vavelio karališkoji pilis – Valstybiniai meno rinkiniai (Lenkija)