Simonas Čechavičius. Baroko meistras Pidhirciuose

Valdovų rūmų muziejus pristato vieną žymiausių Abiejų Tautų Respublikos Baroko epochos dailininkų – Simoną Čechavičių (Szymon Czechowicz, 1689–1775). Lenkijoje gimęs, Italijoje tapybos mokęsis S. Čechavičius išgarsėjo kaip religinės dailės kūrėjas, buvo kviečiamas tapyti Lenkijoje, Lietuvoje, dabartinės Ukrainos, Baltarusios miestuose, kurie anuomet priklausė Abiejų Tautų Respublikai. Išlikusias meistro drobes šiandien kiekviena valstybė saugo kaip savo dailės aukso fondą.

 

Tarptautinėje parodoje „Simonas Čechavičius. Baroko meistras Pidhirciuose“ eksponuojami dailininko kūriniai, priklausę Pidhircių rūmų (Ukraina) meno kolekcijoms. Paveikslai keletą šimtmečių puošė reprezentacines ir gyvenamąsias Pidhircių erdves, tačiau vaizduojami siužetai, motyvai yra artimai susiję ir su S. Čechavičiaus kūryba Vilniuje.

 

Parodos kuratorius Ignas Račickas sako: „Šis religinės dailės meistras kartu su Pranciškumi Smuglevičiumi buvo žymiausi XVIII a. Abiejų Tautų Respublikos dailininkai, todėl pažinti S. Čechavičių – tai pažinti ir Lietuvos kultūros paveldą. Siūlyčiau lankytojams apžiūrėti parodą ir tęsti pažintį su S. Čechavičiaus tapyba jau Vilniaus senamiestyje, kur yra išlikusių tapytojo kūrinių.“ 

 

 

S. Čechavičių jaunystėje globojo būsimas Lenkijos iždininkas kunigaikštis Pranciškus Maksimilianas Osolinskis. Šis didikas apie 1710 m. S. Čechavičių išsiuntė mokytis į Italiją, Romą. Čia jaunuoliui didelę įtaką turėjo garsių dailininkų Karlo Maratos ir Sebastiano Konkos kūryba. Jį įkvėpė ir ankstesnių Renesanso bei Baroko genijų, tokių kaip Rafaelis ar Gvidas Renis, darbai. Romoje S. Čechavičius tapo žinomu dailininku, pradėjo kurti religinės tematikos paveikslus, ypač šventųjų gyvenimo scenas. Ši tema jo kūryboje išliko aktuali iki pat mirties.

 

Nežinoma, kada S. Čechavičius grįžo iš Italijos, tačiau jau XVIII a. ketvirtajame dešimtmetyje jis dirbo Varšuvoje. Apie 1736–1737 m. pagrindiniais jo globėjais tapo Lietuvos didikai kunigaikščiai Sapiegos, o vėliau šis populiarus ir globėjus dažnai keitęs dailininkas kūrė grafų Tarlų, Branickių, Tiškevičių, kunigaikščių Jablonovskių, Sanguškų ir kt. giminių atstovams, taip pat vyskupams, vienuolijoms. Apie 1747–1749 m. tapytojas užmezgė ryšius su Pidhircių savininku grafu Vaclovu Petru Ževuskiu, jam sukūrė monumentalų Kryžiaus kelio stočių paveikslų ciklą. XVIII a. šeštojo dešimtmečio pirmoje pusėje S. Čechavičius dirbo Liubline ir Poznanėje.

 

XVIII a. viduryje gaisrams nuniokojus Lietuvos sostinę, daug bažnyčių buvo rekonstruojamos vėlyvojo baroko stiliumi. S. Čechavičius buvo pakviestas sukurti paveikslus Šv. Ignaco Lojolos, Šv. Rapolo, Šv. Kazimiero, dominikonų, vizičių, augustinų bažnyčioms, tapė ir kitų Lietuvos miestų bažnyčioms. Estetine raiška iš visų dailininko Vilniuje nutapytų darbų išsiskiria altoriniai paveikslai, skirti Šv. Kotrynos bažnyčiai – juose matoma potėpių dinamika ir spalvų žaismas, sudėtingos daugiafigūrės kompozicijos. Dalis šių paveikslų vėliau tapo įkvėpimo šaltiniu ir jo Pidhirciuose tapytiems darbams.

 

 

S. Čechavičiaus kūrybai skirta paroda yra tarsi kitos Valdovų rūmų muziejuje veikiančios parodos „Pidhircių rūmai. Istorija ir meno kolekcijos“ tęsinys. Abejose parodose eksponuojami meno kūriniai yra iš Pidhircių rūmų. S. Čechavičiui skirtoje ekspozicijoje pristatoma šešiolika tapytojo ir jo dirbtuvės kūrinių, atspindinčių vertingiausią dailininko kūrybos laikotarpį, polinkį kurti drobes religine tematika.

 

Pidhirciuose tapytojas su savo mokiniais dirbo 1762–1767 metais. Čia jis ištapė naująją Šv. Juozapo bažnyčią, sukūrė daug mažesnio formato drobių rūmų interjerui (ypač Vaclovo Petro Ževuskio apartamentams) ir koplyčiai. Pidhirciuose atsirado ir kai kurie S. Čechavičiaus altorinių paveikslų, sukurtų Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčiai, eskizai. Vėliau, palikęs V. P. Ževuskį, dailininkas grįžo į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę: 1767–1769 m. jis dirbo Polocko jėzuitų vienuolyne, kur sukūrė per keturiasdešimt religinių paveikslų, taip pat tapė Vitebsko jėzuitams. Deja, S. Čechavičiaus kurtas Polocko periodo darbų ciklas sovietmečiu buvo beveik visiškai sunaikintas. XVIII a. aštuntajame dešimtmetyje meistras grįžo gyventi į Varšuvą, kur dėl garbaus amžiaus tapė jau gana mažai, daugiau dirbo jo mokiniai.

 

Tarptautinė paroda „Simonas Čechavičius. Baroko meistras Pidhirciuose“ yra ilgamečio Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų, Lvivo nacionalinės Boryso Voznyckio dailės galerijos ir Lvivo istorijos muziejaus bendradarbiavimo rezultatas. Parodos kuratoriai ir koordinatoriai: Halyna Skoropadova, Mykhaylo Kobryn, Viktor Kushnirenko, Marijus Uzorka, dr. Živilė Mikailienė, Ignas Račickas, Gabija Tubelevičiūtė. Parodos konsultantai: prof. habil. dr. Jan K. Ostrowski, Jerzy T. Petrus, prof. habil. dr. Andrzej Betlej.

Parodos atidarymo vakarą, birželio 12 d. 18.00 val., profesorė, meno ir bažnyčios istorikė, diplomatė dr. Irena Vaišvilaitė skaitys paskaitą „Simonas Čechavičius ir Romos tapybos mokykla Abiejų Tautų Respublikoje“.