Publikuota 20240820
Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose 2024 m. rugsėjo 3 d. 18.00 val. kviečiame į Kunigaikščių Liubomirskių muziejaus – vieno seniausių istorinių Lenkijos muziejų – parodos atidarymą. Per parodos atidarymą Osolinskių nacionalinio instituto direktoriaus pavaduotoja Kunigaikščių Liubomirskių muziejaus reikalams Joanna Błoch skaitys paskaitą „Kunigaikščių Liubomirskių muziejus. Nauja pradžia minint 200 metų sukaktį“ (lenkų kalba su sinchroniniu vertimu į lietuvių kalbą).
Paroda „Muziejus iš meilės menui ir tėvynei“ rengiama minint muziejaus 200 metų sukaktį. Ji atskleidžia permainingą šios institucijos istoriją bei Lenkijos ir Europos kultūros paveldui priklausančių jos kolekcijų gausą ir didžiulę įvairovę. Parodoje vaizduojami objektai yra iš Kunigaikščių Liubomirskių muziejaus rinkinių.
Kunigaikščių Liubomirskių muziejus įsteigtas 1823 m. kaip dalis Osolinskių nacionalinio instituto, arba Osolineumo, kuriame buvo kolekcionuojami meno kūriniai, istoriniai artefaktai, karybos ir numizmatiniai objektai. Taip siekta išsaugoti lenkų tautos, kuri buvo likusi be tėvynės po 1795 m., dvasią. Po Antrojo pasaulinio karo ir sulig pasikeitusiomis krašto sienomis Lvivas, miestas, kuriame veikė Osolineumas, jau nebebuvo Lenkijos dalis.
Kai 1946 m. buvo priimtas sprendimas atkurti Osolinskių nacionalinį institutą Vroclave, Kunigaikščių Liubomirskių muziejus jau nevykdė veiklos šešerius metus, o jo rinkinius buvo perėmusios įvairios Lvivo kultūrinės institucijos. Dabar tai bendras paveldas, apie kurį Lenkijos ir Ukrainos muziejininkai noriai diskutuoja, ieško sprendimų. 2002 m. priimta iškilminga rezoliucija, kurią pasirašė Osolineumo direktorius Adolfas Juzvenka (Adolf Juzwenko) ir muziejaus steigėjo – kunigaikščio Henriko Liubomirskio (1777–1826) – palikuoniai. Pastarieji išreiškė viltį, kad Kunigaikščių Liubomirskių muziejus atgaus savo buvusią šlovę ir susigrąžins teisėtą vietą kaip nacionalinės kultūros lobynas. Darbai šiuo metu vykdomi Vroclave – siekiama pastatyti muziejui pastatą, kuriame, be kitų eksponatų, laikinosiose parodose bus pristatomi Lvive likę artefaktai.
Ši situacija sudaro galimybę apsvarstyti, kaip galėtų būti pristatomi eksponatai, kurie Kunigaikščių Liubomirskių muziejaus rinkiniuose fiziškai nėra buvę daugiau nei 70 metų. Taip pat verta pagalvoti, koks turėtų būti šio (atkurto) muziejaus pobūdis ir kokią dalį pirmojo praeities naujasis turėtų perimti. Be to, šioje paskaitoje siekiama apmąstyti perkelto muziejaus specifiką ir tai, kaip jį atkurti, ne tik remiantis jo praeitimi, bet ir galvojant apie jo ateitį.
