Publikuota 20240710
Muziejus – puiki vieta praleisti laiką smalsiems ir gudriems bendraminčiams. Valdovų rūmų muziejaus edukatoriai pakvietė būsimų antrų–penktų klasių mokinius į penkių dienų pažintinę kelionę po Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją – dienos stovyklas vaikams „Karūnos akademija“. Padedant Valdovų rūmų muziejaus darbuotojams (archeologams, restauratoriams, istorikams, genealogijos, heraldikos ir kitų paslaptingų sričių specialistams), vaikai supažindinami su Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais. Taip pat ieškoma atsakymų į įvairius klausimus – ką iš tiesų sapnavo Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas ir kodėl jis nešiojo kepurę, kodėl Gedimino pilį pastatė Vytautas, kokia kalba kalbėjo Aleksandras Jogailaitis ir kodėl jį bei jo žmoną sutuokė skirtingi dvasininkai? Vaikams atskleidžiamos ir įdomios valdovų gyvenimo detalės, pavyzdžiui, ką Žygimantas Augustas vadino Sibile ir Grifu bei kam priklausė Vladislovo Vazos širdis.
Kalbamės su stovyklos vadovėmis Neda Marcinkonyte ir Agata Sadovska-Bumbul.
Nuo ko pradėjote organizuoti stovyklą vaikams?
Agata Sadovska-Bumbul: „Norėjome kiekvieną stovyklos dieną skirti vis kitam valdovui.“
Neda Marcinkonytė: „Pradėjome nuo Gedimino ir jo Vilniaus, o pabaigėme Vazų dinastija. Kartais paminėdavome ir daugiau valdovų, nes visiems nebūtų užtekę stovyklos laiko, o ir vaikams sunku daug informacijos įsiminti. Užsiėmimai susiję su to valdovo epocha, tuo metu gyvavusiais miesto amatais ar valdovų gyvenimo tradicijomis.“
Kiek žinome, su vaikais stovyklaujate ne tik Valdovų rūmų muziejuje?
Agata Sadovska-Bumbul: „Užsiėmimai vyksta Valdovų rūmų muziejuje, lankomės Pilies bokšte ant Gedimino kalno – čia vaikai mėgsta mojuoti ir siųsti linkėjimus tėvams, draugams. Užsukame į Katedros požemius, Vilniaus universiteto muziejų, Šv. Jonų bažnyčios varpinę.“
Neda Marcinkonytė: „Žinoma, nepamiršome ir archeologų – pirmojoje pamainoje vaikai susipažino su muziejaus archeologais ir restauratoriais. Valdovų rūmų muziejaus archeologai sukūrė imituotą perkasą, pasiūlė patiems surasti, ką slepia žemė. Restauratoriai leido prisiliesti prie jų darbo, patiems išbandyti, paliesti, vaikams taip patiko, kad dabar visi nori tapti archeologais.“ (juokiasi)
Nuo liepos 8 d. prasidėjo antroji vaikų dienos stovyklos pamaina. Tačiau su glėbiu įspūdžių likote ir pasibaigus pirmajai pamainai?
Neda Marcinkonytė: „Su vaikais nemažai užsiėmimų parengėme lauke: organizavome žaidimus, leidome aitvarus. Supratome, kad vaikams tai labai svarbu. Tik uždaroje erdvėje leisti laiką per vasaros atostogas būtų buvę neteisinga. Vieną dieną planavome eiti valgyti ledų. Bet kaip tik tą dieną atšalo, pažadėjome, kad šiandien – ne, bet rytoj – tikrai. Tai reikėjo pamatyti, kiek buvo džiaugsmo kitą dieną!“
Agata Sadovska-Bumbul: „Paskutinę stovyklos dieną susitikome prie Aušros vartų – vedžiau vaikams ekskursiją per Vilniaus senamietį. Prisiminėme valdovų tradiciją – po pergalių mūšiuose ar prisistatant miestiečiams naujam valdovui, jo sutuoktinei būdavusias karališkas, teatralizuotas įžygiuotuves į miestą.“
Vaikų dienos stovyklą jūs abi rengėte pirmą kartą. Nebuvo baisu, kad ko nors nežinosite, neapgalvosite?
Neda Marcinkonytė: „Žinoma, truputį bijojome, bet labai norėjome! Panašias stovyklas muziejus anksčiau yra rengęs. Jau pernai galvojome atgaivinti nutrūkusią tradiciją. Tačiau, kaip visada būna studentams, baigiamojo studijų darbo rašymas atima daug laiko. Kad spėčiau, turėjau pasiimti atostogų, o tai buvo tas laikas, kai kaip tik jau reikėjo rengtis stovyklai. Bet noras niekur nedingo ir su Agata tai pagaliau padarėme šiemet.
Valdovų rūmų muziejaus Edukacijos skyriuje radome nemažai reikalingos medžiagos, kaip šios stovyklos buvo rengiamos anksčiau, kokia buvo jų programa. Bet turėjome ir savo idėjų, apie ką vis pakalbėdavome su Agata. Labai norėjome išbandyti šį formatą.
Pirmąją pamainą, nors ji puikiai pavyko, vertiname kaip eksperimentinę. Po pirmosios savaitės didžiavomės savimi, kad pavyko įgyvendinti svajonę! Nuo pirmadienio prasidėjusi antroji stovykla mūsų jau nebaugina – tik džiugina.“
Minėjote, kad vaikų dienos stovykla suteikia visai kitų patirčių ir Jums?
Agata Sadovska-Bumbul: „Pirmiausia, šią istorinę stovyklą pasirenka vaikai, kurie domisi istorija, arba Lietuvos istorija domisi jų tėvai ir siekia tuo „užkrėsti“ savo atžalas. Taigi čia susirenka kitokie vaikai. Jie viskuo domisi, daug klausinėja. Buvo labai graudu išsiskirti – susidraugavome. Jautėmės pavargusios, bet kai kiekvienas vaikas ėjo iš eilės apsikabinti, pradėjo kalbėti, kad nori pratęsti stovyklą, susižvalgėme – vadinasi, suteikėme vaikams tai, apie ką svajojome. Ir, aišku, liūdna buvo ir mums – juk vaikams atidavėme dalelę savęs.“
Neda Marcinkonytė: „Net pavadinčiau tai mainais – daug išmokome iš vaikų, ne tik jie mokėsi. Nors susirinko neįtikėtinai gabūs vaikai. Kai kūrėme užduotis, galvojome, kaip čia padaryti, kad vaikai nesijaustų ko nors nežinantys, turėtų galimybę logiškai išmąstyti atsakymus, o jie užduotis gliaudė kaip riešutus.“
Šią savaitę vyksta antroji vaikų stovyklos pamaina. Daugiau šiemet nebus. Ar tęsite tradiciją?
Neda Marcinkonytė: „Tikrai tęsime. Ir jau žinome, kad keisime stovyklos temas, nes labai lauksime vaikų, su kuriais šiemet jau susidraugavome. Naujų – taip pat, žinoma. Formuosime naujas užduotis. Žinome, kad liko daug nepatekusių vaikų dėl riboto grupių dydžio. Gal kitąmet darysime dar vieną papildomą pamainą.“
Ačiū už pokalbį ir už Jūsų nuoširdų darbą!