Publikuota 20231130
#pažinkmus – dr. Rasa Gliebutė, Valdovų rūmų muziejaus vyriausioji archeologė. Besibaigiant jubiliejiniams Vilniaus metams, Rasa pasakoja apie atradimus, pakeitusius Vilniaus istoriją, ir mažai matomą, bet svarbų archeologo darbą.
Kaip atrodo įprasta archeologo darbo diena?
Kai vykdomi archeologiniai kasinėjimai, visą laiką praleidžiame tiriamajame objekte: tam tikrame plote (perkasoje) sluoksnis po sluoksnio leidžiamės gilyn į praeitį. Didžiausias gylis, pasiektas tiriant Vilniaus Žemutinę pilį, – 7–8 metrai. 7–8 metrai istorijos! Tinkama aplinka gerai išsaugojo tūkstančius radinių (akmeninių, metalinių, medinių, odinių, tekstilinių, kaulinių, raginių).
Apima neapsakomas jausmas atrandant praeityje gyvenusių žmonių kasdienybės pėdsakus – radinius: nuo mažiausio 1,5 mm dydžio stiklinio karoliuko ir plonytės adatos, kuria tas karoliukas buvo prisiūtas, iki didelių medinių, mūrinių pastatų, įtvirtinimų. Atliekant archeologinius kasinėjimus, surenkami radiniai, fiksuojami atrasti objektai. Vėliau radiniai tvarkomi, konservuojami, restauruojami ir tiriami laboratorijose, o gauti rezultatai pristatomi paskaitose, konferencijose, publikacijose.
Kiekvienas artefaktas pasakoja istoriją ir kartais net ją keičia – pastaraisiais dešimtmečiais aptikti radiniai nukėlė į XIII–XIV a. ir atskleidė turtingus Vilniaus kasdienybės puslapius.
Kiek laiko užtrunka nuo artefakto suradimo iki jo, kaip eksponato, atsiradimo vitrinoje?
Kiekvienas artefaktas – unikalus ir ypatingas. Kai jis atrandamas ir iškeliamas iš žemės, svarbu įvertinti, kokia yra dirbinio būklė ir ar jį reikia iš karto „gelbėti“ – skubiai nešti restauratoriams, kad radinys nenukentėtų nuo pasikeitusios aplinkos poveikio.
Vėliau radinys konservuojamas (jeigu reikia ir restauruojamas), fotografuojamas, išmatuojamas, aprašomas, atliekami tyrimai laboratorijose – nustatoma, iš kokio metalo lydinio, akmens, brangakmenio, kaulo, rago jis pagamintas, taip pat identifikuojami pigmentai, dažikliai, pluošto sudėtis ir kt. Toks procesas gali trukti nuo kelių mėnesių iki kelerių metų. O tuomet patys ypatingiausi radiniai keliauja į muziejaus vitrinas.
Koks jūsų rastas artefaktas yra jums įspūdingiausias?
Didžiulis džiaugsmas prisiliesti prie tūkstančius, šimtus metų skaičiuojančių radinių ir už jų slypinčių istorijų. Per daugiau nei 20 metų tyrinėjimų neišdildomą įspūdį paliko seniausio auksinio žiedo atradimas – jis aptiktas šalia medinio pastato (XIII a. 9 deš.).
Per paskutinius archeologinius tyrinėjimus pasisekė atrasti unikalias ornamentuotas, vieninteles tokias kaulo ar rago šukas (XIII a. pab. – XIV a. I ketv.). Įdomu, kad tokios šukos galėtų būti sietinos su ankstesnio laikotarpio kultūra – Europoje šimtai tokių šukų rasta vikingų laikotarpio gyvenvietėse.
Dar vienas ypatingas dirbinys, kurį pavyko aptikti, – seniausias lošimo kauliukas Vilniuje. Jis nedidelis, tik 1 x 1 x 1 cm dydžio, pagamintas iš kaulo ir jo taškelių sistema visiškai kitokia negu šiuolaikinių lošimo kauliukų. Visus šiuos unikalius radinius galima pamatyti Valdovų rūmų muziejuje.
Jei galėtumėte išnagrinėti vieną istorinį laikotarpį iš naujo, koks amžius tai būtų?
Vėlyvasis geležies amžius ir Viduramžiai. Ypač įdomūs procesai, vykę kuriantis valstybei, miestams – taip pat ir Vilniui, šių laikotarpių amatai, prekybiniai ir kultūriniai ryšiai, kasdienybė. Yra daug klausimų, į kuriuos dar ieškoma atsakymų.
Valdovų rūmų muziejus turi lobyną, kuriame lankytojai gali pasigrožėti atkurtomis valdovų karūnomis, juvelyrika. Kuo norėtumėte jį dar papildyti?
2018 m. atverta dar viena Valdovų rūmų erdvė – lobynas. Čia pristatomi per archeologinius tyrimus rasti tauriųjų metalų ir brangakmenių dirbiniai, įsigytos ir dovanotos vertybės. Seniausi auksiniai papuošalai ir brangakmeniai siekia XIII a. pabaigą – XIV a. pirmą ketvirtį – jie atrasti archeologų atliekant Vilniaus Žemutinės pilies tyrinėjimus. Čia taip pat buvo aptiktas ir auksinių dirbinių lobis – žiedas, apkalai ir dukatas. Istoriniuose šaltiniuose taip pat minimi valdovų auksakaliai, lobynas, iždinė, turėtos brangenybės, bet daugiau žinių atsiranda tik nuo XV a. pabaigos – XVI a. pradžios. 1560 m. minimas įspūdingas lobynas valdovų rezidencijoje – su daugybe raritetų, brangakmenių, aukso ir sidabro, atgabento iš Venecijos.
Neabejoju, kad Vilniaus žemė slepia daugybę mums dar nežinomų paslapčių ir ateityje muziejaus ekspozicijos bus papildytos atrastais auksakalių dirbiniais.
Vienas jūsų pomėgių yra fotografija. Ar tenka sujungti šį pomėgį su darbu?
Pusė mano širdies priklauso fotografijai, ypač – senajai fotografijai, ja labai žaviuosi. Baigiau ir fotografijos studijas, man itin įdomi fotografijos istorija. Bet dabar visas darbo laikas skirtas archeologijai.
Kokie ateities tyrimų planai?
Būtų nuostabu ir toliau tyrinėti seniausius Vilniaus kultūrinius sluoksnius – neabejoju, kad jie dar pateiks staigmenų. Tyrinėjimų ir atradimų sėkmė taip pat priklauso ir nuo archeologų bei kitų specialistų bendradarbiavimo – tarpdisciplininiai tyrimai yra puikių rezultatų pavyzdys. Labai džiaugiuosi šiais tyrimais ir galimybe kartu su tyrėjais (archeologais, istorikais, restauratoriais, dendrochronologe, gemologais, geologais, chemikais) atrasti senąjį Vilnių.
Ačiū už pokalbį!
