Publikuota 20230425
#pažinkmus – istorikas Ignas Račickas, Valdovų rūmų muziejaus Parodų ir leidybos skyriaus koordinatorius. Apie naktį muziejuje ir nuo karo gelbėjamus šedevrus – pokalbyje su Ignu.
Kada pirmą kartą atėjai į Valdovų rūmus?
Tikrai seniai, gal 6-oje ar 7-oje klasėje, kai tik atsidarė Valdovų rūmai. Tada teko apsilankyti ir su klase, ir su tėvais. Bet prisimenu, kad vaikščiojant po sales man tokio didelio įspūdžio Valdovų rūmų muziejus nepaliko. Kai studijavau pirmame kurse, muziejaus direktorius Vydas Dolinskas mus, istorijos studentus, pakvietė apžiūrėti rūmų ir kolekcijos. Tada likau išsižiojęs – vaikštai su specialistu, pasakojančiu, kad tai nėra šiaip plyta. Po šio apsilankymo pradėjau dažniau lankytis muziejaus parodose. O vėliau, kai pradėjau dirbti muziejuje, pamačiau viską iš dar kitos pusės. Kartais lankytojai nepagalvoja, kiek laiko užtrunka net paprasčiausią monetą padėti į vitriną ir kiek žmonių prisideda prie šio darbo – nuo suradimo, restauravimo iki pristatymo.
Kuruoji tarptautinę parodą „Lvivas sveikina Vilnių. Europos tapybos šedevrai iš Lvivo nacionalinės Boryso Voznyckio dailės galerijos“. Kokią didžiausią pamoką išmokai?
Geriausiai būtų galima įvardyti darbą komandoje, nors labai banaliai skamba. Tačiau tokio masto tarptautinės parodos yra pagrįstos glaudžiu komandiniu darbu. Visi esame savaip tarpusavyje susiję.
Kuo tau ypatinga, išskirtinė ši paroda?
Visų pirma, ši paroda liudija, kokios ilgaamžės gijos sieja Ukrainą su Lietuva, Europa. Tai rodo eksponatai, jų istorijos. Iš kitos pusės, paroda ypatinga politiniu lygmeniu. Šis ryšys tarp mūsų ir Lvivo (nes įsivaizduokime – karo sąlygomis reikėjo atsivežti šiuos šedevrus) pažymi mūsų bendrystę politinėje perspektyvoje.
Kaip pailsi nuo buvimo istorijos apsuptyje?
Nemanau, kad man norisi pailsėti nuo istorijos. Kad ir kur būčiau, keliaučiau, ji šalia. Tačiau turbūt taip yra, kai myli savo darbą. O laisvalaikiu mėgstu keliauti ir skaityti knygas, ypač XX a. antros pusės rašytojų darbus.
Koks juokingiausias įvykis, nutikęs muziejuje?
Kartą ilgai užsibuvau darbe. Apsaugos tarnyba devintą vakaro užrakino muziejaus duris, įjungė signalizaciją ir išjungė apšvietimą. Likau įkalintas. Teko mojuoti ir vaipytis prieš kamerą, kol mane išgelbėjo. Toks netyčinis „Nakties muziejuje“ variantas išėjo (juokiasi).
