„Lietuva viduramžiais buvo aukšto lygio politinė Europos žaidėja, tad nenuostabu, kad ne tik karybos naujovės žaibiškai pasiekdavo mūsų kraštą, bet ir nauji žaidimai. Žaidėme tuo, kuo ir Europa“, - sakė archeologas Povilas Blaževičius.
Disertaciją apie pramogas - žaislus ir žaidimus - Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) XIII-XVII a. parašęs mokslininkas įsitikinęs, kad kultūra tais laikais buvo labai greitai ir efektyviai perimama. Juk XV-XVII a. LDK valdovų rūmai buvo vieni žinomiausių Europoje. Nors rūmų atkūrimas pastaruoju metu kelia daug aistrų, tačiau atsivėrę didžiuliai autentiško paveldo plotai istorikams davė ir tebeduoda neįkainojamų žinių. „Savo tautą atrandame kaip lygiavertę viduramžių visuomenę, - sakė Jolanta Karpavičienė, Nacionalinio muziejaus LDK valdovų rūmų direktoriaus pavaduotoja. - Ir nereikia čia mūsų menkinti ar patiems menkintis. Esame didi europinės kultūros tauta.“
„Mūsų valdovai dalyvavo geopolitikoje nuo Vakarų iki Artimųjų Rytų, kišosi net į visokius Anglijos vidaus konfliktus, tarėsi, ką su kuo apvesdinti. Pynėsi gyvenimai, kultūra, tradicijos, žaidimai taip pat atitiko tų laikų madas. Archeologinė medžiaga atskleidžia visos Europos kultūrą“, - sakė P.Blaževičius. Rašydamas mokslinį darbą jis rėmėsi archeologiniais radiniais, daugiausia - iš LDK valdovų rūmų teritorijos.
Šiukšlynų mokslas
Kompleksiniai Vilniaus Žemutinės pilies teritorijos kasinėjimai vyko nuo 1988 metų. Per tą laiką aptikta daugiau kaip 300 tūkst. įvairių archeologinių radinių, 250 jų - žaidimų ir žaislų liekanos. „Palyginti su kitos paskirties daiktais, tai yra nedaug. Suprantama, žaislus darydavo iš nepatvarių medžiagų, dažniausiai iš to, kas pakliūdavo po ranka. Sulūždavo - keliaudavo į krosnį. Tad nedaug kas ir išliko, - sakė P.Blaževičius. - Archeologija, šiurkščiai šnekant, yra šiukšlynų mokslas. Nemaža dalis to, ką mes randame, yra kitų išmesti daiktai, kaip jau neatliekantys tiesioginės paskirties.“
Archeologai dėkingi aplink pilį esantiems ir iki 7 metrų gylio siekiantiems drėgniems žemės sluoksniams, kuriuose puikiai išsilaiko daiktų liekanos. „Iš likučių lengviausia atpažinti ir šiandien egzistuojančius žaidimus, be to, padarytus iš kietesnių, patvaresnių medžiagų - kaulinius šachmatus, šaškes, lošimo kauliukus, vaikštukus, - sakė P.Blaževičius. - Trečdalis radinių - stalo žaidimai, kita dalis - lauko žaidimai (kauliniai kėgliai, odiniai kamuoliai), trečia dalis - grynai vaikiški žaislai (švilpukai ir kt.).“
Viduramžiai nebuvo tamsūs
Atliekant Vilniaus Žemutinės pilies kasinėjimus P.Blaževičius dar studijų metais dirbo padieniu darbininku. Tada čia buvo rasti keli kauliniai šachmatai. Iš įvairių archeologinių ataskaitų pradėjęs rankiotis pavienius radinius archeologas pamatė, kad yra apie ką rašyti - būta ir įvairių stalo žaidimų, rasta ir nemažai žaislų liekanų. „Iš tų likučių pasirodė įmanoma atkurti įdomų XIII-XVII a. Lietuvos pramoginį gyvenimą, - sakė jis. - Baikime kalbėti apie tamsiuosius viduramžius. Jie buvo žaismingi. Netgi linksmi. LDK didžiųjų kunigaikščių rūmuose ir jų aplinkoje atliekant archeologinius tyrinėjimus XIV-XVII a. sluoksniuose rastos 24 medinės ir kaulinės šachmatų figūros. Tai buvo vienas populiariausių to laikotarpio LDK didikų ir valdovų žaidimų. Europoje vyravo nuomonė, kad kiekvienas geras riteris turi mokėti jais žaisti.“
Draudžiama pramoga Europoje
Indijoje atsiradę šachmatai (iš pirmaisiais mūsų eros amžiais egzistavusio čaturangos žaidimo) vėliau daug kur buvo draudžiami. Europoje šachmatai populiarėjo ir tarp vienuolių, tačiau Romos katalikų bažnyčia tuo buvo nepatenkinta. XII-XIII a. rašytiniuose šaltiniuose randama įvairių draudimų vienuoliams žaisti ne tik kauliukais, kortomis, bet ir šachmatais. Stačiatikių bažnyčia su šachmatais kovojo dar griežčiau. „Išimtis - Vokiečių ordino riteriai Livonijoje ir Prūsijoje. Jiems buvo leidžiama žaisti šachmatais, - pasakojo archeologas. - Yra duomenų, kad šaškių, šachmatų būta ir mūšių laukuose - kryžiaus žygių į Lietuvą dalyviai jų turėjo. Pavyzdžiui, užsimenama, kad per vieną žygį žaisdamas kauliukais kažkoks hercogas pralošė visus turtus.“
P.Blaževičiaus teigimu, apie teisės aktus, kaip nors reglamentuojančius šachmatų žaidimą Lietuvoje, kol kas nieko nežinoma.
Pasak mokslininko, pirmosios žinios apie juos Lietuvoje mus pasiekė per istoriką Janą Dlugošą. Jis yra rašęs apie kunigaikščio Vytauto pomėgius: „Jei kada norėjo prasiblaškyti, išeidavo į medžioklę arba šachmatų žaidimu save linksmino; vis dėlto abiem šiom pramogom su saiku mėgavosi.“
Skirtingi dvasininkai nevienodai žvelgė į žmonių silpnybę šachmatams. "Vieni labai piktinosi, kiti buvo atlaidūs, - pasakojo P.Blaževičius. - Tarkim, popiežius Inokentijus III rašė: „Jei kartais žaidžiant šachmatais žaidėjai susiginčija ir kuris nors nužudo priešininką, tai šis nužudymas laikytinas atsitiktiniu, o ne tyčiniu.“
Kaip dramblys tapo vyskupu
Pasak pašnekovo, šachmatų figūros keitėsi pagal krašto kultūrą, jam būdingos buities bei karybos tradicijas, įgaudamos nacionalinių bruožų. Arabų kraštuose Mahometas draudė vaizduoti trimates gyvas būtybes, tad realistinės indiškos figūros buvo pakeistos rytietiškos stilistikos abstrakčiomis šachmatų figūromis. „Į Europą šachmatų figūros atkeliavo ir realistinės, ir jau rytietiškos stilistikos. Krikščioniškoje aplinkoje arabiška simbolika neteko prasmės, formos dar kartą keitėsi. Visose Europos kalbose šachas virto karaliumi, o firzan - karaliene. Dramblys savo reikšmę išlaikė tik Italijoje ir Ispanijoje - šalyse, turinčiose tiesioginių kontaktų su arabiška kultūra. Kitose Europos valstybėse, kuriose dramblys nebuvo natūraliai pažįstamas gyvūnas, šiai figūrai duoti kiti pavadinimai: Anglijoje dramblys tapo vyskupu, Prancūzijoje - juokdariu, Vokietijoje - iš pradžių vyskupu, bet vėliau prigijo bėgiko (Laufer) vardas. Arklys įgavo raitelio formą, Vokietijoje buvo vadinamas šokliu (Springer), likusioje Vakarų Europoje - kavaleristu. Europiečiams nesuprantama ruch figūra tapo dvikinkiu vežimu, vėliau - bokštu. Šachmatų migracija į Lietuvą niekur neužfiksuota. Galima spėti, kad jie pas mus galėjo ateiti per Rusiją arba Vakarų Europą“, - sakė P.Blaževičius. Jo teigimu, šachmatai keitė išvaizdą ne vien dėl draudimo vaizduoti gyvas būtybes, bet ir dėl to, kad didėjo jų paklausa.
„Žaidimas populiarėjo, daugėjo užsakymų kauladirbiams, tad padidėjusią paklausą buvo galima patenkinti tik supaprastinant figūrų formą. Be to, ne kiekvienas ir įpirko aukštos meninės vertės dirbinius, puoštus sudėtingais ornamentais. Apie XIII a. iš rytietiško stiliaus išsirutuliojo vadinamosios naujosios abstrakcijos šachmatai, gamybai pradėtos naudoti tekinimo staklės, - sakė jis. - Tokia forma buvo labiausiai paplitusi Europoje, tarp archeologinių radinių tokių irgi pasitaiko dažniausiai. Ne išimtis ir Lietuva - daugiau nei 90 proc. rastų figūrėlių priskiriamos šiam stiliui.“
Barboros Radvilaitės šachmatai
Nors archeologinių tyrimų metu rastų daiktų beveik neįmanoma susieti su konkrečia istorine asmenybe, tačiau, pasak P.Blaževičiaus, kai kuriais atvejais tai galima pasakyti. „Jau seniai rasti ir Trakų pilyje eksponuojami šachmatai, galima spėti, buvo ir Vytauto rankos lytėti, - sakė jis. - O neseniai viename iš Žemutinės pilies rūsių ant akmeninių grindų plokščių rastos raižytos žaidimų lentos (šaškių, šachmatų, nardų), manoma, bus rusų kareivių. Lentos datuojamos tuo laikotarpiu, kai pilį buvo užėmusi Maskvos kariuomenė (XVII a. vidurys). Suprantama, kad beveik šešerius metus čia sėdėję kareiviai turėjo laiko ir žaidimų prasimanyti.“
Pašnekovo teigimu, nors viduramžių istorikai dokumentuose retai ką užrašydavo apie to meto pramogas (pirmenybė raštuose būdavo teikiama valstybinėms ir tarpvalstybinėms problemoms), vis dėlto šiokių tokių žinių, siejamų su bene įtakingiausia LDK didikų Radvilų gimine, yra. Pasak P.Blaževičiaus, 1647 metais buvo publikuotas Jonušo Radvilos (1612-1655) kunstkameros inventorius, kurį jis paveldėjo iš savo tėvo Kristupo II. „Kolekcijoje šalia gamtos objektų ir dailės kūrinių buvo saugoma kaulu puošta Barboros Radvilaitės (1520-1551) šaškių ir (ar) šachmatų lenta su brangakmeniais. Deja, ji neišlikusi, - apgailestavo mokslininkas. - Radvilų lobynuose minimos sidabrinės, brangiais metalais ar akmenimis inkrustuotos šaškės, puošnios stalo žaidimų lentos. To laikotarpio šaškių ir šachmatų pavyzdžių galima išvysti tik geriausiuose Europos muziejuose.“
Pasak žaidimų tyrinėtojo, iš rašytinių šaltinių žinoma apie Kristupo Radvilos pomėgį šachmatams. „Pas vieną Rygos vargonų meistrą jis užsisakė du nedidelius portatyvinius vargonėlius. Vienas gaminys turėjo būti ir su stalu, suoleliais, su šaškėmis bei šachmatais, kitas - su stalčiukais šaškėms, šachmatams, o ant paviršiaus išbraižyti žaidimų laukai, - pasakojo P.Blaževičius. - Deja, niekas neišliko. Apskritai iš viduramžių mažai kas likę. Viskas per karus ištampyta į visas puses. Tas, kas nesukūrenta, saugoma kur nors Skandinavijos, Vokietijos, Rusijos, Lenkijos muziejuose. Ši kaimynė yra surinkusi labai didelę kolekciją buvusios bendrosios valstybės daiktų. To dabar galime tik pavydėti.“
Kvirkatas ir prabangios šaškės
„Rūmuose rastas XV a. medinės statinės dangtis, ant kurio išraižytas Lietuvoje iki šiol nežinoto kvirkato žaidimo laukas. Tai yra šaškių žaidimo prototipas, žaidžiamas šaškėmis. Lenta XV a., o po to apie kvirkatą mes jokių duomenų neturime, istorijoje žaidimas neminimas, - pasakojo P.Blaževičius. - Net ir pavadinimas paimtas iš arabų kraštų, kur jis vadintas alquerque. Kadangi lietuviško vertimo nėra, tai kalbininkai leido sulietuvinti šį.“
Archeologo teigimu, šaškės LDK irgi buvo madingos. Jomis buvo žaidžiama gana daug žaidimų - nardai, malūnas ir kt. „Šaškes mes dabar suprantame kaip „blynukus“ su koncentriniais ratukais. Viduramžiais šaškių, vadinamųjų vaikštukų, buvo įvairių. Ir tokių, kaip mes dabar žinome, ir plokščių, iš keramikos padarytų blynelių, ir piramidės formos kaulinių, - pasakojo P.Blaževičius. - Prie pilies vartų rasta viena labai graži šaškė. Ji inkrustuota žalvario vielute, puošta perlamutrinėmis akutėmis. Turėjo būti nuostabus komplektas. Tik ji rasta maišytame sluoksnyje, tad sunku pasakyti, kokio amžiaus. Gali būti XVII a., bet gali būti ir XIX a.“
Žaidimai ant žirgų
„Vaikai visada mėgdžiojo, kopijavo suaugusiųjų užsiėmimus. Rūmų teritorijoje rasta medinių kalavijų, tačiau vėl neaišku, ar jie skirti žaidimams, ar kareivių treniruotėms. Europoje yra aptikta keletas medinių kalavijų, dydžiu prilygstančių tikriesiems. Jie padaryti iš kietmedžio ir skirti treniruotis, - pasakojo mokslininkas. - Tarp mūsų radinių yra ir įvairių medinių vežimaičių, jų ratukų liekanų. Galime įsivaizduoti, kad vaikai ir ant lazdos su žirgo galva jodinėjo. Deja, tokių medinių arkliukų liekanų Lietuvoje nėra. Rūmuose rastas tik karnizinis renesansinis koklis (XVI a.), ant kurio pavaizduotas berniukas, jojantis ant pagalio su žirgelio galva. Toks vaizdas populiarus ir Europoje, tad galima daryti išvadą, kad tie žaidimai irgi turėjo būti populiarūs.“
Valdovų rūmų teritorijoje rastos odinių kamuoliukų liekanos istorikams užminė nemažai mįslių. „XIV-XVI a. sluoksniuose surasta gana daug - apie 30 kamuolių liekanų. Tik sunku nustatyti, ko jie buvo prikimšti. Manome, kad naudoti skirtingiems žaidimams. Pripylus smėlio ar šiaip ko nors sunkaus, galima griauti kėglius. Prikimšus samanų, kamuoliukas tampa visai šoklus, jį galima spardyti, mušti ranka. Kroketo ir kriketo pobūdžio žaidimų kamuoliai buvo mušami lazda. Tai populiari viduramžių pramoga“, - sakė archeologas.
Truputį vėlesniais laikais, nuo XVI a. antros pusės jau randama įvairių formų molinių švilpukų. Pasak pašnekovo, vaikams galima priskirti ir kai kuriuos lauko ar kambario žaidimus stikliniais rutuliukais. „Valdovų rūmuose turime spalvotų stiklinių rutuliukų iš XV a. pradžios. Taisyklėmis primena dabartinį kerlingą - rutuliuką reikia pristumti arčiau kokio nors rato ar taikinio, o priešininko nustumti. Apie tai mes sužinojome iš rašytinių šaltinių, Europos dailininkų piešinių“, - sakė pašnekovas.
Kaulų kėgliai
P.Blaževičius pasakojo ir apie viduramžiais rūmų aplinkoje buvusius populiarius primityvius kėglius. „Jie gaminti iš galvijų pirštikaulių. Žaidėjai juos kaip kėgliukus išsidėliodavo ant lygaus paviršiaus ir griaudavo su tokiais pat kaulais, tik pasunkintais (išgręžus skylę būdavo pripilama švino arba švino ir alavo lydinio), - pasakojo pašnekovas. - Kartais naudodavo didesnį ornamentuotą kaulą. Istoriografijoje yra užuominų, kad mūsų boulingo supratimo kėgliai buvo mušami arba rutuliu arba ledo ritulio formos muštuku. Sunku pasakyti, iš kur jie, kaip ir visa kasdienė materialinė kultūra, yra atėję. Kaip ir, tarkim, turbūt niekas neatsakys, iš kur Lietuvoje atsirado grėblys. Tai, ką dabar turime mes, turi visa Europa.“
Pasiteiravus, kuo mūsų pramoginis gyvenimas buvo išskirtinis, mokslininkas teigė: „Lietuviai, rodos, vieninteliai Europoje iki šiol žaidžia ribką - žolės riedulį primenantį žaidimą.“
Lėlės – retenybė
Pašnekovo tikinimu, Lietuvos mergaitės dėl žaislų nebuvo nuskriaustos, tačiau lėlių rasta nedaug. „Europoje žinoma jų labai daug ir įvairių - nuo Egipto ir Romos imperijos laikų, būta ir skudurinių, ir šiaudinių. Pas mus yra tik keleto molinių lėlyčių nuotrupų. Įdomi vaškinė, dailiai nulieta, vos 10 cm dydžio lėlytė rasta Klaipėdoje dviejų metukų mergaitės kapelyje (XVII a.), - pasakojo P.Blaževičius. - Padarius rentgeno nuotrauką, matyti, kad lūžusi kojytė viduje sutvirtinta metaliniu strypeliu. Matyt, žaislas buvo labai mėgtas.“
Kitas įdomus žaisliukas, pasak mokslininko, rastas pliurzėje šalia rūmų prie senvagės, - medinis sukutis, tarsi lėktuvo propeleris ant pagaliuko. Mistinis daiktas XIV amžiui. „Iš pradžių sunkiai patikėjome, iš kur šiame amžiuje toks panašumas į lėktuvo propelerį. Tačiau išgelbėjo mus viena iliustracija, vaizduojanti XVI a. vaiką, virvute sukantį tokį patį sukutį, - pasakojo P.Blaževičius. - Įsuktas jis puikiai skrenda. Panašių propeleriukų, tik mažesnių, pagamintų iš klevo sėklyčių, lapelių popieriaus skiautelių, yra vaizduojama nemažai. Tokių gaminių autoriai jau turėjo mechanikos žinių.“
Prikelti iš užmaršties
„Kuo žmogus arčiau istorinių daiktų, kai jis juos gali pačiupinėti, jam lengviau suvokti prieš keletą šimtmečių gyvenusių žmonių buitį, aplinką“, - sakė Valdovų rūmų muziejaus Edukacijos ir lankytojų centro Edukacijos grupės vadovė Vida Kaunienė. Per įvairius renginius žmonėms leidžiama žaisti pagal autentiškus radinius pagamintomis kopijomis. Muziejininkai siekia įrodyti, kad muziejus - tai ne tik daiktai po stiklu.
„Gotikinėje salėje, XV a. rūmų aplinkoje, ant naujo išausto šachmatinio kilimo bus galima žaisti didžiuliais mediniais šachmatais. Rengsime turnyrus, - sakė V.Kaunienė. - Ypač mėgstamas tapo kvirkatas, kurį jau ne kartą demonstravome per įvairius renginius. Ant statinės dangčio išvydę nubraižytą jo lauką žmonės sakydavo, kad tai puiki idėja pasigaminti tokį sodybose.“
Jūratė Mičiulienė
Tekstas publikuotas dienraštyje „Lietuvos žinios“ Nr. 83 (12910)
